Nes Lietuvoje yra karo metas. Pats tikriausias karo metas.
Apibrėžtam laikui suspenduoti politinių partijų veiklą, žiniasklaidai – karo cenzūrą (kad baigtųsi tie uolūs laižymai priešui, pasidavėlių ir parsidavėlių kalbos, kad reikia derėtis su Lukašenka ir kuo lipšniau su tuo teroristu bendrauti, ir kad teisėta, įstatymų numatyta tvarka užkimštume Kremliaus pakalikus, kurie persirenginėja tai šeimų maršu, tai prieš kaukes, tai prieš skiepus, tai ko nori mergaitė, tai stop Stambulo konvencijai, tai vaikų atiminėjimui „ne“ – per karą būna tokia tvarka, kad užčiaupiami visokie balamutai, panikos sėjėjai, kiršintojai ir raginantys pasiduoti priešui).
Mat karo metu tokia žodžio laisvė, kuri yra dabar, kad kiekviena vatinė ciocė ir koloradinis kenkėjas gali laisvai kenkti, yra pavojinga.
Kodėl reikia kariškių valdžios? Nes ši Vyriausybė, kad ir pilna gerų norų ir daug ką daranti gerai, pernelyg dažnai paleidžia kamuolį iš rankų, nes neturi kai kurių raktinių įgūdžių ir darbo taktikos, kurie atbunka arba apskritai neišauga, kai esi politikoje.
Politikoje išmokstama daryti ne tai, ką reikia, o tai, už ką balsuoja žmones ir kas gerai atrodo. Politikoje išmokstama kalbėti tai, ką žmonės nori girdėti, o ne tiesą. Politikoje teisingus sprendimus daręs pralaimi kitus rinkimus, o kariuomenėje jis būna apdovanojamas ir paaukštinamas (jei lieka gyvas).
Kodėl reikia kariškių administravimo, bent jau krizės ir karo laikui?
Kariškiai prognozuoja, planuoja ir tikrina gautą informaciją, prieš pradėdami veiksmus ir prieš paskirstydami išteklius, ginkluotę ir gyvąją jėgą. Politikai gesina gaisrus ir blaškosi – ką mes labai gerai matome.
Pavyzdžiui, statom spygliuotos tvoros užtvarą. Reikia užtverti 679 km. Pusantro kilometro išvynioja, viela baigėsi. Kas atsakingas, politikai ar kariškiai? Baikit, kariškiai būtų suskaičiavę, kiek reikės vielos, kuriose vietose, kiek žmonių turės dirbti, kiek dienų, o jei vielos nėra, tai per kiek dienų jos galima gauti.
Jūs kur nors matėte, kad koks nors vadas išsiųstų nors kuopą ar visą diviziją kokia nors kryptimi, nepasirūpinęs, kaip kariai keliaus, kur nakvos, kaip jiems bus ruošiamas maistas, kiek laiko užtruks kelionė? Ne, taip tik politikai daro – svarbu pafotografuoti, kaip darbai pradėti. O ten jau kaip nors.
Kiekviena kariuomenė užsiima žvalgyba – visų rūšių, nes neįmanoma tinkamai pasiruošti efektyviems veiksmams, nežinant apie priešo pasiruošimą, išteklius, pozicijas, dalinių judėjimą, ketinimus, apgaulingus manevrus, kurie bus taikomi, planuojamą judesio datą, laiką, gyvosios jėgos ir technikos skaičių. Niekas nesiunčia nei tankų, nei aviacijos, nei pėstininkų, nei artilerijos tiesiog šiaip sau, iš akies, nežinodami, kokias užduotis jie turės atlikti ir kokį pasipriešinimą sutiks.
Kur mūsų Vyriausybės vykdoma žvalgyba? Kodėl apie naujus skrydžius iš Irako oro uostų į Minską sužinoma iš spaudos? Ar renkama žvalgybinė informacija apie tuos, kas organizuoja, reklamuoja ir parduoda keliones į Minską Irake ir kitose šalyse? Ar žinoma, į kokias sąskaitas ir kokiose šalyse keliauja tos lėšos? Ar žinoma, kaip tuos organizatorius galima nukenksminti ir sutrikdyti jų darbą? Ar arabų ir kitų kalbų specialistai seka migrantų tiekėjų socialinius tinklus ir žiniasklaidą?
Paklauskite Izraelio, kaip vykdomas sistemingas prevencinis trikdymas, pavyzdžiui, Irane: nupezusių islamiškųjų teroristų valstybė vis bando ir bando įvykdyti branduolinio ginklo programą, ir jiems vis nesiseka. Tai virusas įsimeta į kompiuterių sistemas, tai svarbiausi mokslininkai suserga, dingsta be žinios ar po autobusu papuola. Grynas atsitiktinumas – arba ne.
O kokia mūsų žvalgyba Baltarusijoje? Ar neturime kurmių Lukašenkos administracijoje ir jam artimose komercinėse struktūrose, kurie mums pardavinėtų informaciją apie agro-fiurerio ketinimus, kad žinotume, ko tikėtis? Jūs manote, tos informacijos negalima gauti? Kainos klausimas. Bulvių imperijoje ūsuoti tarakonai jums net ir savo mamą parduotų už gerą kainą.
Kaip sakote, argi galima šnipinėti? Ne galima, o reikia. Jeigu mes valstybė, o ne nuolatos klausinėjantys Briuselio leidimo impotentai ir ištižėliai. Suprantu, kad tokiame Irake greitai nesuformuosi agentūrinio tinklo – bet mes turime partnerius JAV, kurie toje šalyje turi didžiulius žvalgybinius resursus ir specialistų komandas Virdžinijos valstijoje, kurie gali atsakyti į visus minėtus klausimus apie Iraką, jei mes juos pasirūpinsime užduoti. Ten jau yra kas skaito socialinius tinklus ir žiniasklaidą arabų kalba ir profiliuoja pagal temas, ir į klausimus apie nelegalų srautų organizavimą gali atsakyti per 12 valandų.
Ar buvo ištirta per tuos pora mėnesių, kaip galima būtų atimti ar suspenduoti tarptautinių skrydžių licencijas Irako ir Baltarusijos oro linijoms ar sulaikyti trečiųjų šalių uostuose jų orlaivius? Blokuoti atitinkamas sąskaitas ir pabauginti sankcijomis tuos, kas jiems tiekia atsargines dalis? Padaryti taip, kad Irake dirbantys užsienio lakūnai patys neštų muilą iš to darbo, nes žinotų, kad su vilko bilietu ir kaltinimais talkinant žmonių prekybos operacijoms jų karjera gali užsidaryti visam gyvenimui?
Nereikia tik sakyti: „nieko nepadarysim, ten viskas legalu.“ Legalu yra tai, ko nepaskelbia nelegaliu tarptautinė bendruomenė ir mūsų partneriai, ypač JAV. Naivu tikėtis, kad JAV smogs kokios oro desanto divizijos jėga su aviacijos palaikymu Baltarusijai – bet prieš hibridinį puolimą galima pateikti hibridinį atsaką, ir ES leidimo čia nereikia.
Dar vienas klausimas – kol kas visi kalba tik apie sulaikytųjų skaičius. Jei tvarką darytų kariškiai, žinotume pakankamai aiškiai, kiek yra nesulaikytųjų. Kol kas matėme beginklius žmones, o ar žinome, kiek per tą kiaurą sieną iš Baltarusijos pateko ginkluotųjų? Baikit, aišku nežinome. Net tokio klausimo niekas neuždavinėjo. Kada susirūpinsim, kai pamatysim asmenis su automatiniais ir pusiau automatiniais ginklais miestelių gatvėse?
Klausiate, o kodėl tu manai, kad turėtų siųsti ginkluotus žmones iš Baltarusijos pas mus? Aš jums kitą klausimą – nurodykite man priežastis, kodėl jų turėtų nesiųsti? Jums per pastaruosius metus pasirodė, kad tarakoną-diktatorių kažkas stabdo? Kai buvo rašomas šis tekstas, Ukrainoje buvo rastas pakartas baltarusių pabėgėliams nuo režimo padedantis aktyvistas. Čia tik naujausia žinia. Tokių, deja, buvo daug.
Kas trukdo Lukašenkos režimui užpirkti per Trečiojo pasaulio ginklų prekiautojus vieną kitą tūkstantį pigių automatų ir padalinti prie sienos keliautojams, su amunicija? Jei reikalu iš mūsų pusės užsiimtų kariuomenė, žinotų, kur klausti ir ko: visi šešėliniai ginklų prekiautojai ir ginkluotės tranzito keliai pasaulyje yra puikiai žinomi. Užimtų pora dienų išsiaiškinti, kada, iš kur, kiek ir kokių ginklų atvyko į Baltarusiją pastaruoju metu, kur jie laikomi ir kokie yra pasiruošimai. Savų ginklų, kuriuos naudoja Baltarusijos kariuomenė ir policija, Lukašenka skeltanagiams nelegalams neduos, tai bus kiniški pigiukai – nieko gero, bet tikrai užteks bėdai sukelti. Ką padarė mūsų Vyriausybė, kad apskaičiuotų šią riziką, remdamasi ne nuojauta, o patikima žvalgybine informacija?
Labai daug klausimų. Problema yra tokia, kad civiliai ir neturintys specialaus žvalgybinio pasiruošimo žmonės Vyriausybėje į juos ne tik negali atsakyti – jiems kol kas tie klausimai net į galvą neatėjo. Politikai užsiima smulkiomis kasdienėmis bėdomis, jų vizija ir supratimas – kaip ūkvedžio, kuris gali perkelti dėžes iš garažo į sandėliuką, kai jam taip liepia ir duoda keltuvą. Apie tai, iš kur dėžės, kodėl, kiek jų dar bus, kur reikės jas laikyti per šalčius – ūkvedys nesirūpina, nes jo kvalifikacija tiek nesiekia.
Kvalifikuoti ir sistemiškai mąstantys žmonės su uniformomis mums labai padėtų šiame chaose, kad pavasario sulauktume kaip vis dar Lietuva, o ne karo laukas su pabėgėlių stovyklomis, laužais ir partizanais giriose.
