Ne vieną apdovanojimą pelniusi amerikiečių istorikė į dienos šviesą iškelia žmogaus sukeltos radiacijos poveikį kiekvienai gyvai būtybei. Knygoje atskleidžiamos šiurpinančios detalės apie tarptautinių organizacijų pastangas sumenkinti atominės elektrinės avarijos padarinius.

Raudonasis Kryžius ir „Greenpeace“ siekė pagelbėti aukoms, tačiau klimpo sovietmečio ir posovietinėse peripetijose. Branduolinę pramonę palaikantys užsienio diplomatai ir mokslininkai neigė faktą apie radiacijos sukeltą plataus masto visuomenės sveikatos krizę, o Černobylio istorija buvo sėkmingai pagražinta: oficialioje mirčių statistikoje aukų skaičius svyruoja nuo 31 iki 54. Iš tikrųjų pasklidusi jonizuojančiosios spinduliuotės apšvita vien Ukrainoje sukėlė nuo 35 000 iki 150 000 mirčių.

Sprogimo Černobylio atominėje elektrinėje padarytos žalos tiksliai neįvertino joks stambesnis tarptautinis tyrimas, Japonijos lyderiai buvo palikti kartoti daugelį tų pačių klaidų ir po 2011-ųjų Fukušimos branduolinės nelaimės. Pasitelkdama dešimtmetį vykdytą archyvų duomenų analizę, taip pat Ukrainoje, Rusijoje ir Baltarusijoje gautų interviu medžiagą, K. Brown atskleidžia visą pragaišties ir bandymų ją nuslėpti paveikslą. Mokslininkės išvados neišvengiamai verčia pripažinti faktą, kad judame link ateities, kuriai išlikimo vadovas dar turi būti parašytas.

„Po Černobylio katastrofos. Išlikimo vadovas“ tapo 2019 metų Nacionalinės knygų kritikų draugijos finalininke negrožinės literatūros kategorijoje, o žurnale „The Economist“ ši knyga apibūdinta kaip autoritetingas istorinių tyrimų, tiriamosios žurnalistikos ir poetinių reportažų derinys.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką

Lietaus šamanai

Jurijus Izraelis turėjo priimti apgailėtiną sprendimą. Jis vadovavo galingajam Sovietų Sąjungos valstybiniam hidrometeorologijos komitetui. Jam teko užduotis susekti iš degančio Černobylio reaktoriaus plaukiančių radioaktyviųjų debesų trajektoriją ir nuspręsti, ką daryti. Po avarijos praėjus keturiasdešimt aštuonioms valandoms, padėjėjas jam padavė apytikslį žemėlapį. Nubrėžta rodyklė krypo į šiaurės rytus nuo atominės elektrinės, išplatėdama iki maždaug šešiolikos kilometrų pločio oro srauto, per Baltarusiją plaukiančio Rusijos link. Jei lėtai judanti radioaktyviojo debesies masė būtų pasiekusi Maskvą, kur tvenkėsi pavasarinių audrų frontas, galėjo nukentėti milijonai žmonių.

Izraelio sprendimas buvo paprastas: sukelti lietų.

Tą dieną Maskvos oro uoste technikai krovė artilerijos sviedinius su sidabro jodidu. Sovietų oro pajėgų pilotai sėdo į bombonešių TU-16 kabinas ir pakilo neilgam, valandos trukmės, skrydžiui į Černobylį, kur degė reaktorius. Pilotai apskrido dešimties kilometrų zoną. Sekdami oro sąlygas, jie skrido tolyn – trisdešimt, septyniasdešimt, šimtą kilometrų – paskui juodą, tirštą radioaktyviųjų atliekų laviną. Kai patekdavo į debesį, jame išpurkšdavo sidabro jodidą, kad išlaisvintų lietų.

„Debesų sėja“ Raudonosios armijos pilotams nebuvo neįprasta procedūra. Sovietų mokslininkai orų modifikavimo metodą buvo pradėję taikyti 1941 metais. Šeštojo dešimtmečio pradžioje buvo įkurtas institutas, skirtas „debesų fizikai“. Kaip ir varžovai amerikiečiai, Raudonosios armijos generolai galvojo apie orų modifikavimą, galintį padėti ir mūšius laimėti, ir liaudį pamaitinti.1 Orų modifikavimas turėjo ir daugybę kitų panaudojimo būdų. Bombonešiai TU-16 pirmiausia pradėjo aktyvią tarnybą, kad išgiedrintų 1980-ųjų Maskvos vasaros olimpinių žaidynių dangų. (Jas boikotavę JAV sportininkai tuo giedru oru nepasimėgavo.)

Foto: Boredpanda

Didžiosios sovietų Gegužės 1-osios ir Lapkričio 7-osios šventės buvo minimos lietingu Rusijos pavasario bei rudens laikotarpiu, taigi pilotai išsklaidydavo audras virš žygiuojančias socialistinių darbininkų bei kareivių kolonas stebinčių aukščiausiosios valdžios atstovų. Maskvos miesto valdžia išsklaidydavo debesis, siekdama sumažinti sniego valymo išlaidas. Sovietų oro uostuose buvo išblaškomas rūkas, kad sklandžiau galėtų leistis lėktuvai.

Apsnūdusiame Baltarusijos Naroulios mieste, nuo Černobylio nutolusiame keturiasdešimt aštuonis kilometrus, gyventojai pamena stebėję, kaip švininiame danguje nardo lėktuvai, palikdami keistus geltonus ir pilkus pėdsakus. Balandžio 27-ąją 16 val. pakilo galingi vėjai, ėmę šukuoti miestą supančius tamsius pušynus. Virš suartų lygių laukų iškilo kamuolinių debesų grybas. Sidabro jodidas pritraukė drėgmę ir susijungė su kitomis vandens persisunkusiomis dalelėmis. „Apsėti debesys“ telkėsi vis aukščiau, suformuodami statų dujų kalną. 20 val. nugriaudėjo griaustinis ir prapliupo liūtis. Krituliai krito visą naktį iki pat 6 val. ryto.

Panašios oro sąlygos vyravo ir Baltarusijos miestuose Choinikuose bei Brahine, tačiau beveik aplenkė pusę milijono gyventojų turintį Gomelį. Lietaus lašai išvalė į 200 metrų aukštį ore pakilusias radioaktyviąsias dulkes ir nusodino jas ant žemės. Pilotai nusekė paskui lėtai judantį dujų pavidalo branduolinių atliekų debesį už Gomelio, iki gretimai esančios Mogiliavo srities, kur vėl sukėlė lietų. Vietose, kur pilotai paskleidė sidabro jodido, lašai krito kartu su toksinių daugybės radioaktyviųjų elementų mišiniu bei sunkiųjų metalų, kurie buvo naudojami ugniai reaktoriuje uždusinti, priemaiša.

Bandyti pakeisti oro sąlygas – kebli užduotis. Daug kas gali nepavykti, tačiau ši misija buvo sėkminga. Lietus neiškrito virš didžiųjų Rusijos miestų: Maskvos, Voronežo bei Jaroslavlio.
2006 metais prezidentas Vladimiras Putinas oro pajėgų brigados „Ciklonas-N“ vadui Aleksandui Grušinui įteikė apdovanojimą – medalį už vaidmenį gelbstint Rusijos piliečių gyvybes, įvykus Černobylio avarijai. Gavęs medalį, Grušinas pagaliau galėjo laisvai pasisakyti apie savo slaptą misiją. „Buvome jauni, – žurnalistui sakė Grušinas, – ir apie radiaciją negalvojome. Nežinojome, kaip suprasti, kokias gauname dozes.“

Grušinas ėmė nerimauti tik tada, kai po vieno skrydžio nusileido Ukrainos oro uoste. „Prie mūsų lėktuvo priėjo apsauginius kostiumus vilkintys radiacijos tikrintojai, – prisimindamas pasakojo Grušinas. – Jie turėjo Geigerio skaitiklius. Visi sužiuro į jų rodmenis ir lyg gavę komandą apsisuko ir pasileido bėgti nuo mūsų lėktuvo! Niekada nesu matęs, kad kas nors taip greitai skuostų.“

Per skrydžius pilotai gaudavo dideles dozes radiacijos, kuri prasiskverbė į jų virškinimo traktą ir sukėlė organų audinių pažeidimus bei išoriškai paveikė galūnes. 2006 metais į penktąją dešimtį įkopęs Grušinas jau vaikščiojo su ramentais. Dviem jo vadovaujamiems vyrams buvo amputuotos kojos. Penkiems pilotams išpjaustyta dalis pilvo. Daugelis kitų jo komandos narių liko neįgalūs.

Foto: Boredpanda

Ukrainoje pilotai taip pat vykdė orų modifikavimo operacijų skrydžius. Vietoj kritulių jie siekė saulės šviesos. Civiliai Hidrometeorologijos instituto pilotai vykdė misijas, kuriomis siekta išsklaidyti lietaus debesis prie trisdešimties kilometrų draudžiamosios zonos prieigų. Jie nerimavo, kad stiprios vasaros audros užtvindys Pripetės upę, įtekančią į Dnieprą, pagrindinę gėlą vandenį visoje Ukrainoje pumpuojančią arteriją. Per kassavaitines operacijas nuo gegužės iki birželio ir nuo rugsėjo iki gruodžio Ukrainos pilotai panaudojo devynias tonas cemento 600, cemento ir reagentų mišinio, išdžiovinusio drėgmę iš debesų aštuoniasdešimties kilometrų žiede aplink jėgainę.

Operacijos Baltarusijoje ir Ukrainoje siekė skirtingų rezultatų. 1986-ųjų vasarą oro pajėgų pilotai virš Baltarusijos sričių skatino lietų, o virš Ukrainos misijas vykdantys civiliai pilotai sukėlė sausrą, užsitęsusią penkis mėnesius.

Jokio radioaktyviojo lietaus Maskvoje ir mažai tokio lietaus Ukrainoje. Jei operacija „Ciklonas“ nebūtų buvusi visiškai slapta, ji būtų įžiebusi ne vieną skambią antraštę: „Pažangias technologijas naudojantys mokslininkai išgelbsti Rusiją ir Ukrainą nuo technologinės katastrofos!“ Ir vis dėlto, kaip skelbia vienas senas dėsnis, kas pakyla, visada turi nusileisti. Lietus, kuris neiškrito Ukrainoje, kartu su vyraujančiais vėjais migravo į šiaurę ir rytus, į Baltarusiją, kur vasaros paprastai būna vėsesnės ir drėgnesnės.

Baltarusijos gyventojams niekas nepasakė, kad pietinė respublikos dalis buvo paaukota Rusijos bei Ukrainos miestams apsaugoti. Dirbtinai sukeliamo lietaus kelyje gyveno keli šimtai tūkstančių Baltarusijos piliečių. Spręsdami, kokias vietoves evakuoti po avarijos, Maskvos komisijos nariai vadovavosi paprasta bombų taikinių žemėlapio logika. Aplink dūmijančią jėgainę jie apibrėžė trisdešimties kilometrų spindulio apskritimą ir nurodė iš jo iškeldinti gyventojus. Iškeldinta 90 000 žmonių iš Ukrainos, bet tik 20 000 iš daug stipriau užterštos Baltarusijos. Tai tik mitas, kad sovietų vadovai perkėlė žmones iš „labiausiai užterštų teritorijų“.

Mogiliavo srities bendruomenės, įsikūrusios 400 kilometrų nuo Černobylio, diagramose pirmavo pagal gautą radiaciją. Niekas Mogiliavo valdžios neinformavo, kad lietų bandantys sukelti pilotai aplink juos paskleidė radioaktyviųjų iškritų sluoksnį. Nepasirodė nė vienas kareivis, pranešantis apie evakuaciją. Žmonės liko savo namuose. Izraelis turėjo slaptus kruopščiai suplanuotų skrydžių maršrutų žemėlapius, vaizduojančius pilotų apačioje sėjamą radiaciją.

Vis dėlto kai kurias paslaptis išlaikyti sunku. Balandžio 28 dieną žymiausias Baltarusijos fizikas Vasilijus Nesterenka atvyko į Baltarusijos komunistų partijos vado Nikolajaus Sliunkovo kabinetą. Nesterenka paklausė, kodėl jo branduolinių tyrimų instituto radiacijos matuokliai rodo beprotiškus skaičius. Sliunkovas atsakė nežinąs. Jis paskambino Ukrainos partijos vadovui Volodymyrui Ščerbyckiui į Kijevą ir sužinojo, kad už trijų kilometrų nuo Baltarusijos sienos esančioje Černobylio atominėje elektrinėje kilo gaisras. Ščerbyckis pasakė, kad valdžia Maskvoje dėl šio įvykio tą dieną sušauks susirinkimą. Dėdamas ragelį, jis pratrūko: „Jie vadina save kaimynais, bet nesiteikė nieko pasakyti mums! Visi tik bando išnešti sveiką kailį.“

Foto: Boredpanda

Sliunkovas liepė Nesterenkai sudaryti „operatyvinę brigadą“ ir vykti į pietus išsiaiškinti, kas vyksta. Nesterenkos komanda pradėjo dėlioti radioaktyviosios taršos žemėlapį. Trijuose su jėgaine besiribojančiuose regionuose vieno metro nuo žemės aukštyje nuo balandžio 27-osios iki gegužės 5-osios buvo nustatyta 350–4000 μSv/h radiacija. Tuo metu leistina dozė branduolinės srities darbuotojui siekė 28 μSv/h. Prieš Černobylio avariją maksimali leistinos radiacijos dozė suaugusiesiems bei vaikams buvo net mažesnė. Nesterenkos užfiksuoti skaičiai buvo tūkstančius kartų didesni.

Maskvoje Rusijos ir Ukrainos vadovų komisija avarijos klausimams spręsti rinkdavosi kiekvieną dieną. Į komisiją nebuvo įtrauktas nė vienas Baltarusijos valdžios atstovas. Į Baltarusijos pietinę dalį atlikti matavimų su Černobylio teritorija besiribojančiose vietovėse atvyko grupė radiacijos stebėtojų. Jiems prireikė savaitės, kol pastebėjo taršą tolimojoje Mogiliavo srityje, kur oro pajėgų bombonešiai „išgręžinėjo“ debesis.

Nesterenkos vertinimais, Baltarusijoje tiems, kurie liko namie dešimt dienų po avarijos, teko 500–1500 mSv dozės, o tai paaiškina, kodėl kaimo gyventojams svaigo galva, pasireiškus spindulinės ligos simptomams, jie jautė silpnumą. Šių dozių pakako, kad atsirastų ir kitų požymių, tokių kaip pykinimas, vėmimas, kraujo pokyčiai bei padidėjusi infekcijų rizika. Žmonės buvo apgulę vietines gydymo įstaigas ir traukiniais vyko į ligonines Maskvoje.

„Daugeliui gyventojų reikalinga medikų pagalba, – Sliunkovui rašė Nesterenka. – Turime praplėsti draudžiamąją zoną iki penkiasdešimties ar septyniasdešimties kilometrų.“ Avarijos metu paskleisti dominuojantys radionuklidai, radioaktyvieji jodas ir cezis-137, po trijų savaičių ir toliau smarkiai plito. Per kelias savaites gyventojai radiacijos gavo daugiau, nei šiomis dienomis yra leistina metinė norma. Šioje itin stipriai užterštoje teritorijoje gyveno keli šimtai tūkstančių žmonių.

Gomelio srities kaimų gyventojai savo valdžios atstovams bendruomenių vardu siuntė laiškus. Šiuose skaudžiuose oficialiuose raštuose juos pasi-rašiusieji, dauguma turintys aštuonių klasių išsilavinimą, Baltarusijos vadovams perdavė informaciją, kurios nesiteikė pateikti Maskvos valdžia.

Keli šimtai moterų rašė, kad jų vyrai ir paaugliai vaikai prieš savo valią siunčiami į laukus evakuotose teritorijose. „Viršininkai neįvertina, kokia didelė ten radiacija. Jie dirba laukuose, kuriuose radiacija siekia 3500 μSv/h.“ Toks lygis valstiečiams kiekvieną valandą reiškė tris kartus didesnę gaunamą dozę nei dabartinė metinė norma. Moterys tęsė: „Kariškiai mums sako, kad evakuacijos zona turėtų apimti aštuoniasdešimties kilometrų plotą. Kodėl mums nebuvo suteikta galimybė išvykti? Mes, Brahino, Choinikų, Naroulios sričių gyventojai, esame pasmerkti išnykimui. Gelbėkite MUS! Nepalikite mūsų kaip bandomųjų triušių medicinos tyrimams.“

Šie balsai nepamirštami. Tai ankstyvieji problemos, pasiekusios neproporcingai didelį mastą per ateinančius metus, ženklai. Suprasdamas galimą žalą, kurią gali padaryti radiacija, Nesterenka parengė skubų raštą Baltarusijos vadovui Sliunkovui su rekomendacijomis išdalinti jodo tablečių, stebėti maistą, nutraukti žemės ūkio veiklą ir visuomenę informuoti apie saugumo priemones.

Akivaizdžiai nesutikdamas su Nesterenka, kad susiduriama su nepaprastosios padėties situacija, Sliunkovas nesiėmė nieko panašaus. Užuot įsiklausęs į rekomendacijas, jis nurodė iš Baltarusijos tyrimų institutų konfiskuoti radiaciją matuojančius prietaisus – kaip profilaktinę priemonę nuo panikos. Ir liepė mokslininkams sėdėti bei laukti nurodymų iš Maskvos.

Iki to laiko Sliunkovas jau turėjo būti supratęs, kad pasikliauti Maskva pavojinga.