Ji skelbia: „Šiomis dienomis išryškėjo ydinga įvykių raida, sparčiai artėjanti prie atomazgos, kai trijų nedidelių Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – politinė nepriklausomybė ir teritorinis vientisumas sąmoningai ir nuosekliai gali būti sunaikintas vienos iš galingesnių kaimynių. <...>
Jungtinių Amerikos Valstijų žmonės prieštarauja bet kokiems grobuoniškiems veiksmams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesioginio jėgos panaudojimo, ar tiktai grasinimo ją panaudoti rezultatas. Jungtinių Amerikos Valstijų žmonės taip pat prieštarauja bet kokiam vienos valstybės, kad ir kokios galingos, kišimuisi į kitos suverenios, nors ir silpnesnės, valstybės vidaus reikalus <...>.“
Nuo okupacijos ir šios deklaracijos praėjus aštuoniems dešimtmečiams, mūsų valstybė skaičiuoja tik trisdešimt pirmus savo išsilaisvinimo iš Sovietino režimo metus. Dauguma iš mūsų vis dar puikiai pamename kainą, kurią mokėjome kaip tauta už prabangą gyventi laisviems ir nepriklausomiems.
Kiek mums suteikė džiaugsmo Islandijos – pirmosios Vakarų pasaulio valstybės, pripažinimas. Islandija, pirmoji Vakarų valstybė, pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę. Nors Sovietų Sąjunga Islandijai grasino diplomatinėmis ir ekonominėmis pasekmėmis, Islandija Lietuvą pripažino net ne kaip naujai susikūrusią valstybę, o tarpukario Lietuvos tęsinį. Po jos sekė Danija, Kroatija ir kitos nepriklausomos valstybės.
Kodėl man šiandien norisi prisiminti tiek JAV, tiek Islandijos deklaracijas ir parodytą tvirtą vertybinį stuburą užstojant Lietuvą? Nes šiandien mums, kaip valstybei pasmerkiant šalies agresorės veiksmus prieš Ukrainą, pasmerkiant Lukašenkos režimo represijas prieš Baltarusijos piliečius, kurie reikalauja demokratinių rinkimų ir žodžio, minties laisvės, rodant labai aiškią vertybinę nuostatą ir realią pagalbą šioms valstybėms, visgi šalia girdime reikalavimus nesikišti, nepalaikyti, tylėti.
Bukai ir tiesmukai sugretinama Lietuvos užsienio politika su į Europos Sąjungą per Lietuvą plūstelėjusiais nelegaliai sieną kertančiais migrantais. Neapykantos strėlės skrieja ne tik į konkrečius politikus, bet ir Europos Sąjungos, NATO pusę. Ieškoma kaltų, vietoj konstruktyvių pasiūlymų ir bendro darbo suvaldant krizę.
Labiausiai apmaudu ir nuostabą kelia, kaip greitai pamirštama mūsų valstybės okupacija ir agresija prieš aštuoniasdešimtmetį. Istorija sukasi spirale, o kaip mūsų tautos patriarchas Dr. Jonas Basanavičius teigė – tauta, nežinanti savo praeities, neturi ateities.
Šiandien vėl susiduriame su nuožmumu visai šalia mūsų ir turime aiškiai suprasti – jei nepadėsime apginti laisvės šalia, kitu žingsniu savo laisvę gali vėl tekti ginti patiems. Šiandien esame saugūs dėl buvimo Vakarų valstybių sudarytose aljansuose. To nesuvokimas tik silpnina mus pačius. Būkime kaip Amerika, kurios nuostata prieštarauti bet kokiems grobuoniškiems tikslams ir veiksmams yra nepajudinama.