Dar blogiau, kai piliečiai nusisuka nuo politinės valdžios, nori nenori – ir nuo valstybės reikalų. Demokratijos iš principo nebelieka, lieka manipuliacijos ir galios performansai.

Bet kai mūsų tik vos ne vos pusė susikrapšto nukeliauti į rinkimus ir taip elgiamasi metų metais, kokios politinės valdžios tikimės?

Pusėtinos. Kokią ir turime.

Ir ne, taip rašydamas aš netarnauju putinams, lukašenkoms – šitokiais prasivardžiavimais į valstybe susirūpinusių žmonių kritiką reaguojantys politikai seniai turėtų plautis burnas ir stovėti kampe. Ilgam. Tai tokie politikai ir yra pasistatę sienas bei savo partinius ūkelius atskyrę nuo visos Lietuvos.

Taip rašydamas aš netarnauju putinams, lukašenkoms – šitokiais prasivardžiavimais į valstybe susirūpinusių žmonių kritiką reaguojantys politikai seniai turėtų plautis burnas ir stovėti kampe. Ilgam. Tai tokie politikai ir yra pasistatę sienas bei savo partinius ūkelius atskyrę nuo visos Lietuvos.

Ar gali būti ryšys tarp to, kad vis daugiau Seimo, o tuo pačiu – ir vykdomosios valdžios, narių nebekreipia dėmesio į piliečių protestus, nes yra įsitikinę: lemiamu momentu balsuoti už sprendimus ateis tik pusė, o ir tie patys neretai – turinio nebesekantys ir inertiškai už tuos pačius balsą atiduodantys žmonės?

Ryšys yra ir nereikia visos kaltės už dabartinę situaciją versti vien tik ketveriems metams valdžią gavusių politikų pusėn. Diduma piliečių jau seniai nebekontroliuoja nei renkamų politikų, nei savo balso. Tiesiogine ir perkeltine prasme.

Kas lėmė, kad atėjome iki situacijos, kai metų metais kažką darę politikai ėmė ir paaiškino – siena kiaura (bijau net pagalvoti, ką rastume, jei normaliai patikrintumėme, kaip, kur ir kam yra leidžiami vis didesni pinigai krašto apsaugai, kurią būtina stiprinti neišvengiamai ir gal net – izraelietiškai), o įspūdingai atrodančius statutinius, reiškia – įsakymui paklūstančius, pareigūnus pasiunčia ne nusikaltimą darančių žmonių tramdyti, bet gąsdinti savo pačių piliečių?

Štai kelios priežastys. Kai nusiplovėme rankas sakydami, kad visi politikai – vagys, politika yra nešvarus užsiėmimas ir tokiomis tekstų čiurkšlėmis užgesinome Sąjūdžio uždegtą pilietiškumo ir politinio aktyvumo ugnį. Užgesinome ir pasitraukėme ne tik nuo barikadų, bet, kaip jau minėjau, ir nuo balsadėžių.

Kai nusiplovėme rankas sakydami, kad visi politikai – vagys, politika yra nešvarus užsiėmimas ir tokiomis tekstų čiurkšlėmis užgesinome Sąjūdžio uždegtą pilietiškumo ir politinio aktyvumo ugnį. Užgesinome ir pasitraukėme ne tik nuo barikadų, bet, kaip jau minėjau, ir nuo balsadėžių.

Tokia piliečių pozicija be galo buvo naudinga partinių-biurokratinių klanų suvešėjimui. Juk savaime suprantama, kad valstybė be administracijos ir įstatymų leidybos bei vykdomosios valdžių nebus, bet silpnėjant pilietinei kontrolei, labai greitai tokios valdžios karkasą suformavo partijų statytiniai, patikimi ir lojalūs biurokratai. Jų yra daug, jų yra visur. Jie veikia tyliai, jiems pritaria besikeičiančios valdžios, visai galimas dalykas – jau ir pačios priklausomos nuo tų nematomų veikėjų.

Tai viena priežasčių, kodėl jau daugelį metų mes nebeturime politinės ideologijos, politinių idėjų, o tik besikeičiančias pavardes valdiškose kėdėse. Jos vykdo iš esmės vieną ir tą pačią politiką, beveik jau ir be jokios autorystės, o tiesiog copy paste nuo svetimų rankų ir svetimų galvų ruoštų dokumentų.

Tiesa, mūsų politikai irgi turi autorinių darbų, vienas tokių – beprasmiai partijų susitarimai kokiu nors klausimu. Būtinai pavadinami nacionaliniais, tačiau dėl to jokio ilgalaikio turinio taip ir neįgyjantys, nes miršta su kiekviena kadencija...

Mano žodžiai niekaip neliečia tūkstančių valstybės tarnyboje dirbančių žmonių, kiekvieną dieną gerai atliekančių savo darbą, nes jie yra padorūs ir sąžiningi piliečiai. Bet būtent todėl ir juos liūdina klampus, neskaidrus, anoniminių valstybės valdytojų luomas, kurį sudaro partines grupuotes aptarnaujantis personalas, esantis visur: departamentuose, ministerijose, tarnybose, valstybės įmonėse, paradoksalu, bet ir verslo organizacijose... Ir tai – ne tik žmonės, bet ir atskira hibridinė pasaulėžiūra, toksiška ir užkrečianti. Dėl jos nemažai gabių žmonių vengia valstybės tarnybos, o ten patekę – nebūtinai ilgai užsibūna.

Taigi piliečių pasitraukimas iš aktyvios politikos atvedė prie anoniminės politikos sistemos.

Anoniminė politika ir jos vykdytojai yra seniai pastatę sienas viduje valstybės. Už tų sienų gyvenimas visai kitoks nei tikroje Lietuvoje. Mes nebematome ir nebežinome, kas ir kur kuria bei priima sprendimus. Todėl neretai sutrinkame, kai jie pasirodo viešai – tarsi būtų ne mums, Lietuvos gyventojams rašyti.

Anoniminė politika ir jos vykdytojai yra seniai pastatę sienas viduje valstybės. Už tų sienų gyvenimas visai kitoks nei tikroje Lietuvoje. Mes nebematome ir nebežinome, kas ir kur kuria bei priima sprendimus. Todėl neretai sutrinkame, kai jie pasirodo viešai – tarsi būtų ne mums, Lietuvos gyventojams rašyti.

Antai neseniai nušlamėjo nutarimas apmokestinti senus automobilius. Idėja – madinga, žalia, bet kaip tokie mokesčiai paveiks didelę gyventojų dalį, kuriems senas automobilis nėra joks prabangos atributas, bet būtinybė išgyventi? Briuseliui toks nutarimas patiks, bet sukurptas jis ir yra tarsi Belgijos gyventojams.

Kita bėda – anoniminė politika ima imituoti viešumą. Tam ji kuria tarybas, patarėjų ir ekspertų komisijas. Vėl – priemonės visai teisingos, bet kai jas diegi nesveikoje sistemoje, priemonės tiesiog neveikia. Antai Kultūros taryba, turėjusi tapti išsigelbėjimu nuo galimo korumpuoto politinio kišimosi, pamažu tampa anoniminio kišimosi bei pinigų perskirstymo cechu.

Anoniminė politika imituoja viešumą aktyviai kurdama netikrus įvykius. Netikri įvykiai čia – tik vardan medijų efekto kuriami susitikimai, posėdžiai, vieši susirūpinimai, neduodantys jokio praktinio rezultato, o dar net ir pabloginantys situaciją. Tokius atvejus matėme valdant visas be išimties pandemijų bangas, tą patį matome dabar, pučiantis pabėgėlių burbului.

Kadangi anoniminė politika bendravimą tik imituoja, realiai bendrauti tokios politinės kultūros žmonės jau nebenori, o ir nebemoka. Jiems komunikacijos poreikį atstoja pabendravimas su tokiais pat – uždarose anoniminės politikos teritorijose besiganančiais bendraminčiais. Gal todėl juos itin gąsdina aktyviau ėmę elgtis piliečiai, į kuriuos, sprendžiant iš „miniai“ skirtų epitetų ir žvilgsnių, ir jei tik galėtų, šaudytų ne tik vandens patrankomis.

Bet kol kas šaudyti negali, nes ir piliečiai turi savas sienas. Bet tiek piliečių, tiek anoniminės politikos veikėjų statomų sienų medžiaga ta pati – abejingumas.

Situacija nė kiek nesikeis net ir pakeitus valdžios kėdėse žmones, o ant valdiškų durų – pavardžių iškabas. Reikia iš principo naujos politinio dalyvavimo vertinimo dienotvarkės.

Būtina kelti partijų atsakomybės už deleguojamus valdžion atstovus klausimus, politinės veiklos kokybės ir asmeninės atsakomybės klausimus, reikia peržiūrėti fundamentinius, lietuvių sukurtos Lietuvos valstybės išlikimo klausimus (nepainioti su visai ne laiku ir ne vietoje vartojama nacionalizmo sąvoka) ir t.t. Tam net nereikia revoliucijų ir naujų sąjūdžių, pakaktų valstybę ir jos žmones mylinčių žmonių atsibudimo.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (165)