Pirmiausia apie JAV. Turime įsisąmoninti: pirmą kartą istorijoje JAV realiai neturi prezidento. Dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės J. Bidenas yra tik labai pavargęs žmogus, fasadinė figūra. Dabar Ameriką valdo ir visus reikalus tvarko vadinamasis kolektyvinis Bidenas. Mano nuomone, prezidentą supantys žmonės yra arba Kremliaus agentai, arba naudingi idiotai. Vienu sakiniu situaciją galima apibendrinti taip: visais aspektais silpnas J. Bidenas griauna moralinį ir karinį Vakarų patikimumą.
Liepos pradžioje nustebino Prancūzijos prezidentas E. Macronas, viešai sukritikavęs „leftistinę Amerikos ideologiją“, kurios fasadinė figūra yra J. Bidenas. Anot E. Macrono, ši ideologija įkvėpė naują aktyvistų kartą remti teorijas, nuo kurių „Prancūzijos visuomenė jau buvo išsivadavusi“. Jis ypač kritikavo amerikiečių leftistų keliamą ažiotažą diskriminacijos ir skurdo problemas analizuoti rasės ir lyties aspektais.
Europoje įvyko keli mums labai svarbūs dalykai. Visų pirma, J. Bidenas atšaukė D. Trumpo administracijos sankcijas ir pastangas sustabdyti naftotiekį „Nord Stream 2“, kuris yra V. Putino režimo ir politikos Europoje įrankis bei svarbus pinigų šaltinis. Maža to, ukrainiečiams nurodyta tylėti ir dėl to nekelti triukšmo.
Vašingtono administracija taip pat sustabdė ir D. Trumpo administracijos pradėtą finansinę karinę pagalba Ukrainai ir ginklų tiekimą. Kai vyko iki koktumo nešvari rinkimų kampanija, o po to prezidentu tapo J. Bidenas, visa meinstryminė žiniasklaida ir komentatoriai vieningu choru šaukė, kad atėjus J. Bidenui, Kremliui bus riesta: ir griežčiausias sankcijas įves, ir nuo SWIFT atjungs, ir konfiskuos 1 trilijoną rusiškos kilmės dolerių bei turto, kuris vėliau bus perduotas „demokratiškai išrinktai Rusijos vyriausybei“. Dabar labai aiškiai matome, kad visa tai buvo tik propaganda.
Dūmų uždangos leidžiamos ir toliau. 2021 metų birželio 16-oji. Kalbėdami apie ateitį, o ateityje prisimindami praeitį, taip pat analizuodami, kas įvyko ir kas tai lėmė, šią datą privalome įsiminti. Tai yra atskaitos taškas: tą dieną Ženevoje susitiko J. Bidenas ir V. Putinas. Propagandinė mašina aiškino, kad susitikimas tarsi beprasmiškas, jame apie nieką nebus susitarta, tai tik žvalgytuvės ir pan. Miglą pūtė ir Maskva, ir Vašingtonas. Sprendžiant iš oficialių pranešimų, tai buvo abstraktus pašnekesys ir apie viską, ir apie nieką. Nieko panašaus. Net ir JAV demokratų ruporas bei besąlygiška jų rėmėja CNN konstatavo ir pripažino, kad Ženevoje įvyko lūžis ir V. Putinas iš J. Bideno gavo viską, ko norėjo.
Žvelgiant į po to vykusių įvykių seką, visiškai aišku, kad tai buvo variacijos Ribbentropo-Molotovo pakto motyvais. Istorija dar parodys, ar ten buvo kažkas pasirašyta, bet nėra jokių abejonių, kad buvo susitarta kai kuriais strateginiais klausimais. Vienas iš jų – J. Bideno administracija pardavė Ukrainą Maskvai. Šio esminio lūžio priežastys glūdi sudėtingų keturkampio Vašingtonas – Maskva – Kijevas – Pekinas santykių užkaboriuose.
Yra ne vienas ženklas, kad slapti susitarimai Ženevoje įvyko. Ukrainos prezidentas V. Zelenskis atvyksta su vizitu į Berlyną ir būtent tą pačią dieną pasirodo naujausias V. Putino straipsnis. Tas tekstas – ne šiaip kokiame nors portale ar laikraštyje, o oficialiame Kremliaus tinklalapyje. Dauguma Lietuvos komentatorių ar apžvalgininkų net nesuprato, ką visa tai reškia. Vėl pasirodė „įžvalgos“ apie V. Putino potraukį rašyti tekstus istorijos klausimais, kiti mažvaikiškai krizeno apie tai, kokie istorijos neišmanėliai jam tuos tekstus rašo.
Turime aiškiai suvokti: tas tekstas yra tikrų tikriausias ultimatumas Ukrainai. Tai yra jos valstybingumo likvidacijos planas. Šiuo ultimatumu oficialiai, aukščiausiu lygiu užginčijamas Ukrainos valstybingumas, tautos teisė turėti savarankišką valstybę, labai aiškiai pasakoma, kad negali būti jokios kalbos apie ekonominę integraciją į Europą arba euroatlantines struktūras, o svarbiausia – išvardijama visa serija aplinkybių, kuriomis Rusija pasilieka sau teisę veikti ir panaudoti visas įmanomas priemones.
Geriausiu atveju, anot Kremliaus užmačių, Ukrainos laukia finliandizacija. Maža to, tą pačią dieną į Maskvą atvyksta vienas iš J. Bideną supančių naudingų idiotų, neva jo atstovas klimato klausimais J. Kerry ir tik vėliau išaiškėja, kad jis buvo susitikęs ne tik su S. Lavrovu, bet ir su V. Putinu.
J. Bidenas, kaip dera tikram leftistui, plaukia klimato kaitos isterijos farvateriu, todėl, kaip teigiama, jam yra svarbi „Rusijos parama klimato kaitos klausimais“. Šalies, kurios režimui į aplinkosaugą visiškai nusispjauti, kurio pagrindiniai piniginiai resursai ir spaudimo politika grįsta naftos ir dujų eksportu? Ką jie ten Vašingtone rūko? J. Bideno administracijos atstovai kalbėjo, kad jei su rusais susitarsim dėl klimato kaitos, susitarsim ir kitais klausimais. Kaip matome, susitarė.
Šioje situacijoje aš pritrūkau fantazijos suprasti: ar J. Bideną tikrai supa visiški idiotai, kuriuos V. Putinas mausto kaip mažus vaikus, ar dabartinė JAV administracija pasirengusi parduoti visus ir viską, kad Rusija būtų bent neutrali jos ginče su Kinija? Juk net plika akimi matoma, kad Rusijos Dūmos dėl akių priimtas įstatymas dėl CO2 emisijos mažinimo yra paremtas visiškai niekiniais skaičiais. Kaip bebūtų, nevykęs čekistas apmovė ne tik žilagalvį Vašingtono senolį, bet ir visą jo aplinką.
Iš istorijos puikiai prisimename, kad dauguma XX a. ultimatumų buvo pateikiami pramanytais pretekstais, bet pokario Europoje dar niekas nesišvaistė tokiais pareiškimais. Netenka abejoti, kad šis XXI a. ultimatumas yra akivaizdžiai J. Bideno palaimintas. Agresorius, nesulaukdamas rimtų perspėjimų arba preventyvių priemonių, neapsiribodamas Krymu ir Donbasu, jau gviešiasi visos valstybės. Vašingtonas tyli, Europa tyli, amerikiečių dominuojamas NATO tyli.
Britų karališkasis laivynas ir jo naikintojas „HMS Defender“ pademonstravo rusams, kad nepripažįsta Krymo aneksijos. Vašingtone, Briuselyje, Europos sostinėse, NATO būstinėje tvyrojo tyla, niekas britų nepalaikė, o amerikiečiai davė įsakymą savo kariniam laivui Juodojoje jūroje pakeisti kursą 180 laipsnių.
Vėl prisiminiau Vašingtone sėdinčius analitikus bei ekspertus, kurie per JAV prezidento rinkimų kampaniją uoliai aiškino, kad D. Trumpas – priklausomas nuo V. Putino ir situaciją gelbsti tik J. Bideną remianti vadinamoji giluminė valstybė, kuri neutralizuoja neva prorusišką D. Trumpo politiką. Jei nesi aklas ir kurčias politinis fanatikas, negali nematyti, kokia yra tikroji J. Bideno administracijos politika. Ką tie analitikai kalba dabar? Manau, jie pripažįsta, kad J. Bidenas pardavė Ukrainą Kremliui, tačiau tikina, kad ne visi Vašingtone tam pritaria ir pataria ukrainiečiams sąjungininkų ir paramos ieškoti Kongrese ir toje pačioje JAV giluminėje valstybėje. Kurgi ne.
Dabar pakalbėkime apie Europą arba tiksliau – ES. Ši struktūra pretenduoja į supervalstybės statusą ir lengva ranka švaisto pinigus, kuriuos be saiko spausdina ECB. Pirmą kartą eurozonos skola viršijo BVP, Graikijos skola pasiekė 209 proc., tačiau Briuselis ir toliau leidžia milijardus įvairiems paradiniams, bet visiškai beprasmiškiems, nefunkcionaliems ir labai brangiai kainuojantiems simboliams, pavyzdžiui, Europos kariuomenei. Ir štai ES pašonėje vyksta procesai, labai panašūs į tuos, kuriuos Europa jau patyrė XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Visos varpinės turėtų skambinti pavojaus varpais?
Kasdien stebiu iš arti ir susidaro įspūdis, kad svarbiausias Briuselio biurokratijos darbotvarkės klausimas yra nepaskelbtas karas su Londonu, nes jų tikslas – bet kokioje situacijoje stengtis pakenkti ir atkeršyti britams už Brexitą. O užmojai platūs – nuo finansų sferos iki filmų, nes Briuselyje nusprendė, kad Europos žiūrovų pamėgti serialai „The Crown“, „Peaky Blinders“ ar „Bridgerton“ yra pernelyg populiarūs, todėl tai jau yra britų kultūrinė invazija ir ją reikia užraukti.
Kare – kaip kare, į jį įtraukti net sumuštiniai. Prekybos tinklo „Marks & Spencer“ valdybos pirmininkas A. Normanas informavo apie incidentą Airijos ir Šiaurės Airijos pasienyje. Nors visi reikiami krovinio dokumentai buvo tvarkingi, sunkvežimiui nebuvo leista išvažiuoti į Šiaurės Airiją, nes vairuotojas neturėjo reikiamų dokumentų... savo sumuštiniui, kurį buvo nusipirkęs pietums.
Tiesa, pamiršau paminėti milžinišką Briuselio rūpestį sprendžiant nelegalių migrantų krizę Lietuvos pasienyje – tarsi ant pajuokos atsiųstus šešis „Frontex“ pareigūnus ir Ch. Michelio pažadėtą pokalbį su Irako valdžia. Dar ir Vokietija galingai padėjo – atsiuntė 10 policininkų. Tuo tarpu mūsų diplomatai ir propagandistai garsiai šaukė, kad „Europa mums padės“, „mes ne vieni“ ir pan. Jei premjerė I. Šimonytė būtų turėjusi bent lašelį savigarbos, tai turėjo mandagiai, bet visiškai formaliai padėkoti už rūpestį ir atsisakyti tokios „pagalbos“, motyvuojant, kad šįkart gal mes jau patys kaip nors susitvarkysim.
Bet pažvelkim į rimtų įvykių seką. Nepraėjus nė savaitei po Vašingtono ir Kremliaus suokalbio Ženevoje, geriausia V. Putino draugė A. Merkel, kuri pastaruoju metu tiesiog iš kailio neriasi ir daro jam vieną paslaugą po kitos, kartu su E. Macronu nusprendė galutinai išskalbti V. Putino mundurą ir birželio pabaigoje pasiūlė surengti ES vadovų susitikimą su Rusijos prezidentu. Šiai idėjai pasipriešino trys Baltijos šalys ir Lenkija, dar kelios valstybės išreiškė abejones. V. Putino advokatės planas sužlugo, tačiau liepos viduryje ji nuvyko į Vašingtoną, kur buvo sudėti paskutiniai J. Bideno – A. Merkel – V. Putino pakto taškai.
Ekspertų išvada labai aiški: „Nord Stream 2“ padidins ES priklausomybę nuo Rusijos gamtinių dujų, o jų kaina kils. Visi puikiai žinome buvusį Vokietijos kanclerį G. Schroderį, kuris rusų dujų ir naftos kompanijoms dirba jau daugiau kaip 15 metų. Yra ir naujų paskyrimų, kurie rodo, kad Europos politikai parsiduoda Kremliui kaip laisvo elgesio mergužėlės Hamburgo Reeperbahn‘e. Birželį buvęs Prancūzijos premjeras F. Fillonas paskirtas Rusijos valstybinės naftos kompanijos „Zarubezhneft“ valdybos nariu.
Tą patį birželį buvusi Austrijos užsienio reikalų ministrė K. Kneissl, kurią jos pačios vestuvėse šokdino V. Putinas, tapo Rusijos valstybinės naftos ir gamtinių dujų kompanijos „Rosneft“ valdybos nare. „Nord Stream 2 AG“ vykdomasis direktorius M. Warnigas, buvęs Rytų Vokietijos slaptosios tarnybos „Stasi“ bendradarbis, yra ir „Rosneft“ valdybos pirmininko pavaduotojas.
Dar reikia pridurti, kad rugsėjį Rusijoje ir Baltarusijoje, mūsų ir Ukrainos pašonėje organizuojamos plataus masto karinės pratybos „Zapad 2021“. Visiškai neabejoju, kad A. Lukašenkos siunčiamas nelegalų desantas yra platesnio plano dalis ir taip testuojamas mūsų gebėjimas reaguoti, pasirengimas gintis, o ta mūsų gynyba kol kas atrodo apgailėtinai, nes Vyriausybė kartu su jai ištikimais propagandistais kuria priešus šalies viduje.
Visa tai, ką išvardijau, Briuselio akimis yra visiški niekai, nes Europos Komisija užsiėmusi „fundamentalia“ problema – Vengrija bei Lenkija. Tarsi ant pajuokos iš aukščiausių EK pareigūnų skamba frazės apie „esminės ES vertybes“, kurios, atleiskit už grubumą, dabar susiveda tik į antrojo galo reikalus. Vengrija nusprendė iki pilnametystės – vaikų darželiuose ir mokyklose atriboti vaikus nuo LGBT propagandos. Šalis priėmė visai logišką įstatymą, draudžiantį bet kam, išskyrus tėvus, lytiškai ugdyti savo vaikus. Šiuo pavyzdžiu ketina pasekti ir Lenkija, o V. Orbanas ketina rengti referendumą šiais klausimais. ES dabar pirmininkaujančios Slovėnijos premjeras J. Janša užsistojo vengrus ir lenkus, ir perspėjo, kad ES, diegdama „įsivaizduojamas vertybes“, gali paskatinti ES subyrėjimą.
Prie priešiškos Vengrijai ir Lenkijai retorikos prisijungė ir grupelė mūsų komentatorių bei būrelis globalistų iš „Global Lithuanian Leaders“, kurie nori bėgti pirma neomarksistinio traukinio ir teigia, kad „Lietuvai reikėtų kelti ambicingesnius, pamatuojamus tikslus, pavyzdžiui, iki 2030 metų tapti viena geriausiai žmogaus teises užtikrinančių Europos Sąjungos valstybių“.
Dėl to, kas vyksta Europos pašonėje, Briuselyje, Berlyne ar Paryžiuje, niekam žandai iš gėdos nerausta, nes ES yra jokio vertybinio stuburo neturinti struktūra, kuri užmerkia akis prieš egzistencinius iššūkis. Tokia laikysena, geriausiu atveju, yra kelias į niekur, o iš tiesų – į susinaikinimą. Nereikia būti orakulu, kad matytum, jog ES fragmentuojasi, nors tai nereiškia, kad ši sąjunga jau dabar žlunga, bet kad degraduoja – faktas.
Įvairių Europos šalių politikos ir verslo elitas yra visiškai demoralizuotas ir neturi nei principų, nei elementarios savigarbos. Pavyzdžiui, ES prikūrė kalnus direktyvų, instrukcijų ir reguliavimų, susijusių su žemės ūkio produktais, jų kilmės geografinėmis nuorodomis, pavadinimų vartojimu ir t.t. Ir štai naujausias V. Putino batų laižymo pavyzdys. Šią vasarą Rusijos Dūma priėmė įstatymą, kad pavadinimas „šampanas“ taikomas tik putojantiems gėrimams, pagamintiems buvusios SSRS teritorijoje. Ir ką jūs manot? „Moet Hennessy“ šampano namai, priklausantys LVMH grupei, pranešė, kad ant visų į Rusiją siunčiamų butelių bus užrašas „putojantis vynas“. Tai ko vertos tos visos ES direktyvos?
O dabar bent labai glaustai apibendrinkim. Pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo J. Bideno administracija svarbiausia JAV sąjungininke Europoje įvardijo ne Britaniją, o Vokietiją. Pagal naujausią JAV – Vokietijos sutartį, Vašingtonas atsisakė bet kokių pretenzijų daryti įtaką dujų politikai Europoje, palaimino „Nord Stream 2“ ir visus įtakos svertus bei įgaliojimus patikėjo Vokietijai. Sutartyje Krymo aneksija visai neminima.
Toje pačioje sutartyje, kurią suderino J. Bidenas ir A. Merkel, aptarti ir įvairūs politinio bei ekonominio poveikio Ukrainai mechanizmai. Maža to, J. Bideno administracija prisijungė prie Berlyno ir dabar spaudžia Ukrainą priimti Kremliui labai palankius Minsko susitarimus ir vadinamąją „Steinmeierio formulę“, ir į šalies įstatymų bazę įtraukti nuostatas, kurios legitimizuotų promaskvietiškų teroristų valdomas vadinamąsias Donbaso respublikas. Taigi, J. Bideno – A. Merkel – V. Putino paktas parduoti Ukrainą Rusijai – akivaizdi realybė. Štai tokie tektoniniai pokyčiai.
Dabar Ukrainoje galimi keli scenarijai ir visiškai neabejoju, kad vieną iš jų arba kelių kombinaciją pamatysime jau šį rudenį. Nei vienas iš jų nieko gero nežada. Vilties teikia tik tai, kad ukrainiečiai nežada pasiduoti. Ukrainoje dabar tvyro didžiulis nusivylimas Vakarais. Jie sako, kad Maidane žmonės žuvo už tai, kad jų šalis taptų Europos dalimi, o dabar yra gėdingai parduoti agresoriui. Kijeve kalbama, kad šalis liko be galingų sąjungininkų bei užtarėjų, tačiau ją remia keli tikri draugai – Baltijos šalys ir Lenkija.
Galime konstatuoti, kad Kremlius pasiekė strateginį tikslą, kurio siekė ne vieną dešimtmetį. Tam buvo pasitelkta propaganda, plataus masto informacinės atakos, žvalgyba, įvairiomis formomis papirkti Vakarų politikai ir būriai naudingų idiotų. Smegenų plovimas vyko dviem kryptimis. Pirma: Maskvoje sėdi bepročiai, kurie gali paspausti raudoną mygtuką ir sukelti ne tik lokalų, bet ir pasaulinį karą, todėl su jais reikia elgtis pagarbiai ir nesipykti. Antra: rusai yra pridarę negerų dalykų, bet ne tokie jie jau ir blogi, todėl reikia užmerkti akis, viską jiems atleisti ir taip bus geriau visiems.
Niekam nei Europoje, nei JAV jau nebeužkliūva, kad tai yra nusikalstamas režimas, šalis, kurioj jau seniai nebuvo rinkimų – tik farsas, o ją valdo žmogus, kurio vieta Hagos tribunole. Tai šalis, kurioje negalioja elementariausios žmogaus teisės, kurioje seniai nebėra žodžio laisvės, jos prezidento nurodymu numušinėjami civiliniai lėktuvai, žudomi politiniai oponentai, šalies kalėjimai pilni politinių kalinių. Vakarai jau pamiršo Krymo aneksiją, A. Navalno nuodijimą ir įkalinimą.
Prieš keletą metų įvairūs analitikai teigė, kad jei Vakarai atiduos Kremliui Ukrainą, ateis ir Baltijos šalių eilė. Pasakysite, kad tai neįmanoma, nes yra NATO ir panašiai? Nebūčiau toks tikras, nes niekam neatrodė, kad Krymo aneksija įmanoma, todėl kai matau, kaip dabar elgiasi J. Bideno administracija, aš jau nebeskraidau padebesiais.
Ką mums daryti? Daug Lietuvos žmonių nori greitų ir aiškių atsakymų į pačius sudėtingiausius klausimus, tačiau šiuo atveju paprasto atsakymo nėra.
