Pakalbėkime apie bendrą užsienio politikos stovį Baltarusios atžvilgiu.
Lietuva buvo ir yra suinteresuota stabilia, nepriklausoma, demokratiška ir ekonomiškai besivystančia Baltarusia. Tai esmingai keistų Lietuvos geopolitiką ir dėl to verta kovoti.
Neekonominiai tos politikos orientyrai buvo du: teikti įvairiopą pagalbą Baltarusios opozicinėms jėgoms ir bandyti prisijaukinti A. Lukašenką, mažinant jo priklausomybę nuo Rusijos.
Lietuva ir Baltarusios opozicija
Opozicinėms jėgoms parama buvo teikiama. Lietuva žodžiais labai daug tarpininkavo Baltarusios reikalu. Europos Sąjungos ir Lietuvos pastangomis niekada neatsižadėta remti baltarusių demokratinę visuomenę. ES turi Rytų partnerystės programą, kurioje ir parama Balatarusios demokratijai bei pilietinei visuomenei. Lietuva tebeturi programas, remiančias baltarusių pilietinę visuomenę ir opoziciją.
Penkiolika metų egzilyje Vilniuje veikiantis baltarusių universitetas mažai ką stebina ir iš esmės yra laikomas sudėtine Lietuvos aukštojo mokslo dalimi. Lietuvoje veikia nemažai užsienio valstybių institucinių fondų, kurie remia kovą už žmogaus teises, pilietines visuomenes Rytų Europoje ir Baltarusioje konkrečiai.
Dalia Grybauskaitė pirmosios kadencijos pradžioje buvo Minske susitikusi su opozicija, nors jai nelabai patiko opozicionieriai.
G. Nausėda, nors ir tris kartus prašytas, taip pat susitiko su dalimi baltarusių opozicijos veikėjų ir tuo labai po to didžiavosi.
Kai Seimas priėmė itin griežtą rezoliuciją, raginančią nepripažinti Baltarusios prezidento rinkimų ir Aliaksandro Lukašenkos legitimiu vadovu, įvesti sankcijas atsakingiems už rezultatų klastojimą, žmogaus teisių pažeidimus ir kitus nusikaltimus pareigūnams ES mastu, kurios apimtų draudimą atvykti ir lėšų įšaldymą, taip pat skirti paramą baltarusių nevyriausybinėms organizacijoms, Lietuvos prezidentas inicijavo ir planą, kaip reikėtų sureguliuoti padėtį kaimyninėje šalyje.
Siūlyta, kad valdžios institucijos nutraukia prievartą prieš savo piliečius, paleidžia suimtuosius, pradeda dialogą su pilietine visuomene. Svarbu buvo ir tai, kad prezidentas atsisakė savo planą vadinti deeskalacija. Prezidentas įsiklausė į kritiką, kad tokia sąvoka jis tiesiogiai apkaltino abi puses, kurias esą būtina išskirti, taigi, pasisakė prieš baltarusių tautos revoliuciją.
Beje, tokią kritiką išsakė ir tuometinis S. Skvernelio užsienio reikalų ministras L. Linkevičius, kuris su Seimo pagalba beveik nuolatos susitikinėjo su baltarusių opozicionieriais ir disidentais, rengė įvairias konferencijas apie padėtį Baltarusioje, galų gale „priglaudė“ Vilniuje S. Cichanouskają ir ėmėsi verti jai kelius į Vakarų valstybių sostines.
Naujasis užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis šį procesą paspartino, taip pat akreditavo Baltarusių demokratijos atstovybę. Jai vadovaujanti S. Cichanouskaja visai neseniai buvo priimta JAV Valstybės departamente ir susitiko su prezidentu Joe Bidenu. Vašingtonas oficialiai pareiškė, kad šie susitikimai beprecedentiniai JAV diplomatijos istorijoje („an unprecedented level of engagement with a Belarussian leader“).
Tai, kad Baltarusijoje yra opozicija, švelniai tariant, atidžiai stebima, skaldoma, sėdinti kalėjimuose, bet bandanti veikti, o ne tik „artima“ režimui, kaip teigia kai kurie A. Lukašenkos gelbėtojai, yra ir Lietuvos paramos išdava.
Lietuva ir Baltarusios diktatorius
Bandymai prisijaukinti Aliaksandrą Lukašenką nuolatos kartojosi. Galime nustatyti ir tų pasikartojimų cikliškumą. O jis paprastai sutapdavo su režimo prašymais padėti atsispirti Maskvai. Vakarai siūlydavo, o kai kada ir suteikdavo Minskui ekonominių ir kitokių lengvatų paketus. Abi pusės noriai imdavo šnekučiuotis apie tikrą, o ne tariamą, Baltarusijos posūkį į Vakarus, bet tuo reikalai ir pasibaigdavo, kadangi esmingų pokyčių režimas nevykdė, o priklausomybė nuo Kremliaus didėjo.
Beje, 2006–2007 m. A. Lukašenka ypač aktyviai Vakaruose zondavo galimybes keisti politinę kryptį iš esmės. Europos didžiosios valstybės ir JAV gana entuziastingai į tai atsiliepė, siūlė kalbėtis apie politinių laisvių atkūrimą mainais į orų ir saugų diktatoriaus pasitraukimą. Kaip tik tuo metu Lietuvos premjeras G. Kirkilas garsiai prabilo, kad Lietuva galėtų pasiūlyti A. Lukašenkai „išėjimo planą“, o buvęs prezidentas A. Brazauskas tikino esąs pasiryžęs tarpininkauti tarp Minsko ir Briuselio, jei gaus ES įgaliojimus. Tai parodė, kad ir Lietuva aktyviai dalyvauja Baltarusijos režimo prisijaukinimo procese.
Tiesą sakant, tas dalyvavimas sutapdavo su minėtu Vakarų-Baltarusijos santykių cikliškumu ir jį galima buvo stebėti tiek prezidentaujant Algirdui Brazauskui, tiek Valdui Adamkui, tiek D. Grybauskaitei, tiek G. Nausėdai. Faktas yra tas, kad A. Lukašenka apžaisdavo ne tik mūsų, bet ir likusių Vakarų lyderius.
Pavyzdžiui, ES sankcijų sušvelninimas Minskui 2016 m. Tuometinis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, o taip pat Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Juozas Bernatonis buvo vieni iš vadinamojo dialogo su Lukašenka architektu. Kai diktatorius vėl paskyrė save Baltarusios vadovu ir laikinai paleido kelis politinius kalinius, ES nusprendė sankcijas sušvelninti, o mūsiškis URM vadovas suskubo tam pritarti ir net imtis lyderystės.
Žinoma, stengdamasis neužgožti tuometinės prezidentės D. Grybauskaitės, pastoviai be užuolankų bariusios Baltarusios opoziciją, esą jų atstovai beveik nekalba apie nepriklausomybę ir tiesiog siekia „daugiau pinigų“, ir apsėstos minties, kad ji sutvarkys Baltarusios klausimą išskirtinių kontaktų su A. Lukašenka būdu.
Ir G. Nausėda kadencijos pradžioje padarė keletą svarbių pareiškimų santykių su Baltarusia tema apie tai, kad jis sieks dialogo su A. Lukašenka, neperžengiant raudonų linijų (nepriklausoma ir demokratinė Baltarusia) ir kad jis suburs ES valstybių koaliciją, pritariančią Lietuvos pozicijai nepirkti elektros iš Baltarusios Astravo AE.
Tikrovėje atsitiko kitaip. Siekdamas dialogo su diktatoriumi, G. Nausėda stengėsi vengti kontaktų su baltarusių disidentais ir opozicija. Burdamas Europoje antiastravinę koaliciją, prezidentas dažniau kartojo Kremliaus tezę apie Astravo saugumo tobulinimą, nei apie Maskvos ir Minsko atominio biznio planą užsidirbti Europos saugumo sąskaita, o Lietuvos antiastravininkus išvadino gaidžiais.
Apskritai, atrodė, kad G. Nausėda daugiau rūpi išvengti A. Lukašenkos, o taip ir Vladimiro Putino perspėjimų, kad negalima kištis į Baltarusios vidaus reikalus. Prezidentui nepavyko atšauti, kad tiesa yra ta, kad mes „nesikišame“ taip, kaip kišasi Rusija ir kad „kištis“ į demokratinius procesus yra ne tik teisė, bet ir pareiga. Ten, kur paminamos žmogaus teisės, kur okupuojamos teritorijos, kur gniaužoma demokratija, ten mes visada žmonėms padėsime, nes toks mūsų interesas.
Ir Europos antiastravinės koalicijos kūrimas, ir dialogas su A. Lukašenka baigėsi be rezultatų.
Migrantų krizė Lietuvoje ar agresija prieš Lietuvą?
Po G. Nausėdos susitikimo su parlamentinių partijų vadovais ir premjere, pasirodė pareiškimas, kuriame pabrėžta, kad Prezidentas, Vyriausybė ir URM ministras vykdo vieningą užsienio politiką Baltarusios režimo atžvilgiu. Ši politika ir ekonomikos sankcijos vykdomos kartu su ES bei NATO partneriais, o režimo statusas įvertintas dar praėjusios kadencijos Seimo priimtoje Rezoliucijoje.
Keista, kad nebuvo paminėta šios kadencijos Seimo priimta rezoliucija dėl agresijos prieš Lietuvą, apie ir pasiryžimą aktyvuoti Šiaurės Atlanto sutarties 4-ojo straipsnio ir kreipimosi į ES skelbti atgrasymo karą nedraugiškoms valstybėms, kurios organizuodamos užsieniečių iš trečiųjų šalių srautus, siekia destabilizuoti ir sukelti žalą Lietuvos Respublikai. Nes prisimintinas ir visai nesenas G. Nausėdos telefoninis pokalbis su Vokietijos kanclere Angela Merkel ir raportas jai, kaip Lietuva intensyviai dirba plėsdama pajėgumus priimti naujus pabėgėlių srautus.
Tai kokia Lietuvos užsienio politikos paradigma – valstybės užpuolimas ar pabėgėlių krizė? Atsakymas yra principinis reikalas. Neaiškumas įmes Lietuvą į labai pavojingą dvigubų standartų zoną.