Praėjusią vasarą mes manėme, kad viską apie jį žinome. Bet paskui kažką pražiopsojome ir todėl dabar belieka skėstelėti rankomis. Velnias žino, ką jis toliau galvoja. Pabandykime suprasti.
Pabandykime įsijausti, įsivaizduoti tai, kuo labiausiai džiaugiasi lošėjas, kuris lošia geriau už mus.
Savaitgalis. Diktatorius Aliaksandras ilsisi rezidencijoje „Drozdy“. Lengvai sportuoja, plaukioja baseine. Paskui gurkšnoja arbatą, skaito savo žvalgybos analitikų pranešimus. Diktatoriaus veidą nušviečia aštuonios pasitenkinimo šypsenos.
Pirmoji Aliaksandro šypsena. „Labai džiaugiuosi, kad sugebėjau nustebinti bičiulį Vladimirą! Dažnai pasikalbam telefonu, Vova man reiškia komplimentus! Jis nesitikėjo, kad dideli dalykai man pavyks mažiausiomis sąnaudomis. Nutaręs pagąsdinti pasaulį Vladimiras daro taip: stumdo milžiniškus kariuomenės kiekius, tankus ir raketas. Dislokuoja ir perdislokuoja nuo vieno pasienio prie kito.
Žinoma, visa tai jam nemažai kainuoja. Ir dar klausimas, ar Vakarai labai išsigąsta, nes aš pats skaičiau: kai kurie NATO analitikai netiki, kad jis kažko rimto imtųsi. Man viso šito nereikėjo! Vilnių ir Briuselį aš sunervinau pigiai – be kariuomenės! Vova liko maloniai nustebintas, sako, kad aš šauniai darbuojuosi“.
Antroji Aliaksandro šypsena. „Tai, kas šią vasarą vyksta Lietuvos pasienyje, yra savotiška karo laboratorija. Karas – naujoviškas, ne toks, kaip Didysis Tėvynės, be kraujo ir be šūvių. Be nė vieno šūvio. Kol kas... Mano ginklas – taikių civilių desantas! Vyrų, moterų, vaikų. Tvarkingų žmonių srautas, kurį galima ir reikia nukreipti ten, kur reikia. Jeigu jį valdai – esi geopolitikos valdovas.
Uždarys Irako srautą – bus Afganistanas. Uždarys Afganistaną – broliškojo Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas – mano geras bičiulis, padės susitarti su Erdoganu, ir mes perimsime dalį Turkijos srautų. Aš seniai supratau: žmonės yra žmonės, prieš šį mano ginklą Europos Sąjunga ginklų nenaudoja. Jokių – išskyrus juokingas vielų tvoras ir tarpvalstybinius pasidalinimus pabėgėliais. Bet tie dalykai nelabai padeda. Be to, jie ten nuolat pykstasi tarpusavyje, vargiai susitaria. Dar ne taip seniai lietuviai juokėsi iš graikų ir italų migrantų problemų. Kažin ar dabar patys sulauks Vakarų užuojautos ir paramos“.
Trečioji Aliaksandro šypsena. „Štai kas man patinka labiausiai: jie ten Vilniuje norėjo nuversti valdžią Minske. O dabar išeina taip, kad gali būti nuversta ne Minsko, o Vilniaus valdžia! Nuversta ar perrinkta – koks skirtumas! Tegu jie sau žaidžia demokratijos žaidimus pagal vakarietiškas taisykles. Tegu renka naują valdžią. Aš būsiu labai patenkintas.
Skaitau mano prezidentinės akademijos auklėtinio, politikos analitiko Aleksejaus Dzermato įžvalgas apie procesus Lietuvoje ir aiškiai matau: viskas taip ir turėjo būti. Aleksejus – šaunus vaikinas, matau jį užsienio ministro poste. Ne mano stiliaus, nelabai vyriškai tie jo ilgi plaukai atrodo, tačiau mintys apie Euraziją ir mūsų vaidmenį – puikios. BELTA cituoja Aleksejų: „Migracijos krizė Lietuvoje gali išjudinti valdžios pakeitimo procesą. Jau prasidėjo stichiniai protesto mitingai...“ Ką galiu pasakyti? Esu patenkintas, nes teisingą strategiją radome: daugiau migrantų – daugiau mitingų“.
Ketvirtoji Aliaksandro šypsena. „Aš ne prieš Lietuvos žmones! Draugiškai gyvenome, nesipykome, galėtume ir toliau draugiškai gyventi. Tarkime, toks mažas dalykas: pastebėjau, kad maždaug pusė socialiniuose tinkluose mane mininčių lietuvių nesugeba teisingai parašyti mano pavardės: rašo „Lukošenka“ užuot rašę „Lukašenka“. Ar aš dėl šio mažmožio turėčiau įsižeisti? Supykti? Pareikšti protestą? Nė negalvoju. Jiems, matyt, savaime taip išeina: vietoje „a“ parašo „o“. Sulietuvina! Familiariau, matyt, skamba ir tegu skamba. Man tai visai patinka.
Mano žvalgyba nuolat rašo raportus, kad tam tikra Lietuvos žmonių dalisi žavisi „Lukošenka“. Jiems imponuoja toks valstybės vadovas kaip aš: veiklus, ūkiškas, reiklus, tėviškai rūpestingas. Ar gali tokie dalykai nepatikti?“
Penktoji Aliaksandro šypsena. „Nuolat mąstau apie mūsų kaimynus – Lietuvos žmones. Žinau, kad jie darbštūs, myli savo kraštą, tradicijas. Įsivaizduoju, kad šiuo metu jie labiausiai trokšta ramybės – pailsėti gintariniame Baltijos pajūryje arba Druskininkų pušynuose. Nori ramiai triūsti kolektyviniuose soduose, grybauti, uogauti. Žinau, kad jie nori gyventi ramybėje. Ramybė yra taika.
O kas yra taika? Taika yra štai kas: nesikišti į svetimus reikalus. Dirbti. Ilsėtis. Nesidairyti. Nesigilinti. Negalvoti apie tai, ko nebūtina galvoti. Iš savo patirties žinau: jeigu žmonės taip gyvena, valstybei nuo to tik geriau“.
Šeštoji Aliaksandro šypsena. „Valstybės saugumo komiteto analitikai atidžiai stebi politinius procesus Lietuvoje, kasdien perduoda informaciją. Informacija darosi vis įdomesnė! Regiu politinių partijų lyderius, su kuriais man nebūtų sudėtinga sutarti. Nes aš visą laiką kartoju: tvoromis migrantų krizės neišspręsite! Tik tarpusavio sutartys, bendras požiūris į problemas gali padėti Vilniui! Mes čia – Minske, galime daugiau padėti negu visi Briuselio eurokomisarai kartu sudėjus! Ir aš turiu tokią nuojautą, kad su kai kuriais lietuvių lyderiais pavyktų pasiekti susitarimų, kurie būtų naudingi mums ir jiems.
Žinoma, vien tik su atsiprašinėjimais, atsiribojimais nuo toksiškų Minsko diversantų mes toli nenuvažiuotume! Aš manyčiau, kad būtų sąžininga kalbėti apie tam tikras reparacijas ar kaip jas ten vadina. Nes Baltarusija nukentėjo ekonomiškai, sudirbtas šalies įvaizdis! Mes praradome daug materialinių resursų! Žodžiu, čia reikėtų tartis, ir aš jau matau Lietuvoje politikų, su kuriais galėčiau aptarti kompleksinį problemų sprendimo paketą.
Šie Lietuvos partijų atstovai yra tarnybų ir mano dėmesio akiratyje. Mes juos stebime. Aš asmeniškai analizuoju jų pasisakymus ir suteikiu leidimą cituoti televizijoje. Jiems gal atrodo, kad čia viskas savaime vyksta. Bet savaime, be mano žinios Baltarusijoje nevyksta niekas. Vis tik manau, kad dvišalių santykių vystymo perspektyvų yra. Jie, pavyzdžiui, turi valstiečiams atstovaujančią partiją. Aš juk irgi esu valstietis. Nuolat pasauliui kartoju, kad aš ne iš elito! Esu paprastas, iš kolūkio atėjęs žmogus“.
Septintoji Aliaksandro šypsena. „Stengiuosi mąstyti strategiškai. Jeigu įtakingas Lietuvos laikraštis nori pakalbėti su Ramanu – prašau, jokių problemų. Ramanas atsisės į paauksuotą fotelį, viską ramiai, gražiai paaiškins išskirtiniame interviu Lietuvos žmonėms. Kas nors dar neaišku?“
Ir paskutinė. „Vis dažniau pagalvoju, kiek bendrų dalykų mus ir juos sieja. Žinoma, Europos Sąjunga jiems nieko gero neatnešė. Teisingai anądien pastebėjo vienas mano deputatas Aleksejus Savinychas: „Lietuvoje – geopolitinė katastrofa. Įstoję į ES jie tikėjosi gerovės ir sotaus gyvenimo, bet nepagalvojo, kad teks europietiškas vertybes perimti“. Būtent tai dabar ir vyksta.
Bet tikrosios vertybės, tradicijos išlieka! Pas mus, pavyzdžiui, nėra problemų su gėjais, tiesiog problemos tokios nėra ir tiek. Arba imkime vakcinų klausimą: Lietuvos žmonės sunerimę dėl prievartinės skiepų politikos. Aš juos labai gerai suprantu. Pas mus – vos 9 procentai vakcinuotų žmonių. Aš – demokratiškas prezidentas. Neverčiu. Palieku šį klausimą kiekvienam savanoriškai išspręsti“.
Diktatorius Aliaksandras šypteli aštuntąjį kartą, pastato atšalusios arbatos puodelį ir susimąsto dėl tolimesnių perspektyvų.
