O Jėzus prabilo į juos: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs.“
Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė.“ (Jn 6, 24–29)
„Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ (Jn 6, 28). Čia pavartotas graikiškas žodis „ergazesthai“ reiškia „pelnyti darbu“. Klausimas atskleidžia judėjišką mentalitetą, susietą su darbų verte.
Klausytojai pasirengę dirbti, veikti, daryti „darbus“, kad gautų šios duonos. Tačiau jos negalima „pelnyti“ žmogaus darbu, savo pastangomis. Ji mums galima tik kaip Dievo dovana, Dievo darbas.
Todėl Jėzus pasipriešina šiam mąstymui ir pateikia Dievo Karalystei paveldėti vieną būtiną darbą: tikėti į jį, Jėzų Kristų, Tėvo siųstąjį, kuris trokšta mumyse tapti meile.
Šiame dialoge glūdi visa apaštalo Pauliaus teologija: Įstatymo darbais Dievo akivaizdoje nė vienas žmogus negali būti nuteisintas (Rom 3, 20); išties esame nuteisinami ne darbais, bet vien Jėzaus Kristaus tikėjimu (Rom 3, 27–28; Gal 2, 16; 3, 5).
Pranašas Izaijas tai buvo numatęs: „Tą dieną Judo šalyje ši giesmė bus giedama: ‘Viešpatie, tu skiri mums gerovę, – nes juk tu atlikai dėl mūsų visus mūsų darbus!’“ (Iz 26, 1. 12).
Išties to, kas aukščiausia ir tikriausia, negalime pasiekti savo išgalėmis; turime leistis apdovanojami ir dėkingai įsitraukti į to, kas dovanota, raidą.
