Ne paslaptis, kad nuo 2005 m. Etninių tyrimų instituto užsakomos visuomenės nuomonės apklausos rodė, kad 30-40 proc. šalies gyventojų neigiamai vertina kitataučius. Ypač aiškus nepasitikėjimas buvo matomas musulmonų atžvilgiu: pavyzdžiui, 2020 m. keturi iš dešimties šalies gyventojų nenorėjo gyventi kaimynystėje su šios religijos atstovu. Beveik kas trečias nepageidavo pabėgėlio kaimynystės.
Vis dėlto, kai į Lietuvą atvyko nemažai baltarusių bei ukrainiečių, nei protestų, nei kelių blokadų mes nematėme. Šviesi odos spalva ir su tuo susijusios nuostatos leido ramiau žiūrėti į tai, kad Lietuva įvairėja etnine bei religine prasme. Šiandien protestuojama prieš de facto sulaikymo stovyklas – ten apgyvendinti žmonės negalės jų palikti, bus nuolat stebimi policijos ir kitų jėgos struktūrų. Kitaip tariant, kitos odos spalvos žmonių buvimas netoli gąsdina net ir juos įsikūrus jėgos struktūrų saugomose stovyklose ar pastatuose.
Ilgą laiką kalbėjome, kad Lietuvoje nėra nei tamsiaodžių, nei juodaodžių, todėl nėra ir rasizmo. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą kilo pasipiktinimo banga, kai daugiausia jauni žmonės surengė „Black Lives Matter“ protestą Vilniuje, kuriuo parodė solidarumą su juodaodžiais, patiriančiais perteklinį policijos jėgos naudojimą.
Metai iš metų valstybė į rasizmo, kitokio žmogaus priėmimo temas žiūrėjo pro pirštus. Tema laikyta nerimta, marginalia, nepaisant to, kad apklausos aiškiai indikavo, kad turime daug ir sistemiškai kalbėti bei šviesti visuomenę. Vyko tik varnelės užsidėjimas – viena kitas projektas švietimo ar kultūros srityje, formalaus nediskriminavimo plano parengimas, kuris bene tą pačią dieną ramiai atguldavo į stalčių. Kas dar? Labai sveikintos atskirų tarnautojų, mokytojų, edukatorių ar privačių įmonių iniciatyvos. Na ir viena kita nevyriausybinių organizacijų laimima paraiška, kuriomis Briuselis skirdavo lėšų nediskriminavimo iniciatyvoms Lietuvoje vykdyti – mokymams, sąmoningumo didinimo kampanijoms ir panašioms idėjoms.
Apie sistemišką požiūrį, kuriame prie stalo sėda įvairių ministerijų, institucijų atstovai, neigiamas nuostatas patiriančios bendruomenės, švietimo, kultūros ir kitų sričių specialistai, parengia planą su aiškiais tikslais ir siekiamais rodikliais, kalbos net ir būti negali.
Reikia konstatuoti, kad, jei būtume nuosekliai dirbę ir kalbėję su visuomene, šiandien Lukašenkos režimas neturėtų galimybės taip smarkiai priešinti šalies gyventojų bei bandyti klibinti valstybės pamatų. Kitokios odos spalvos žmonių buvimas nekeltų tiek daug aistrų, tad ir, matyt, organizuoti migrantų atvežimą prasmės būtų gerokai mažiau.
Šiuo požiūriu migracijos tema panaši į LGBT problematiką – visuomenės baimės, nenoras priimti įvairovę tampa gera terpe kurstyti nepasitenkinimą valstybe bei sklisti sąmokslo teorijoms. Kitaip tariant, baimės žmogaus teisių srityje tampa būdu jei ne destabilizuoti, tai bent jau gerokai pasiūbuoti Lietuvos valstybės laivą.
Matyt, mažai kas prieštaraus, kad ši migracijos krizė – tikrai ne paskutinė. Tikėtina, kad ateityje jų sulauksime gerokai daugiau: nuo galbūt šiuo metu abstrakčiau skambančių įspėjimų apie žmonių migraciją dėl klimato krizės sukeltų padarinių iki labai konkrečių problemų, su kuriomis susidursime visai greitai. Pavyzdžiui, maždaug po mėnesio NATO visiškai pasitraukus iš Afganistano. Kalbama ir apie galimą pilietinį karą ir, blogiausio scenarijaus atveju, talibano įsigalėjimą visoje šalyje. Smurto mastai jau dabar yra nepaprastai išaugę. Su talibano sustiprėjimu, matyt, galime tikėtis ir plataus masto represijų bei persekiojimo tų žmonių, kurie nepritaria šios islamistinio judėjimo tikslams. Nežinia, kiek jų atkeliaus į Lietuvą, tačiau akivaizdu, kad nurašyti jų kaip ekonominių migrantų ir išsiųsti atgal į Afganistaną nepavyks.
Tad laikas galvoti ne tik apie milijonines investicijas į tvoras prie sienos su Baltarusija, bet ir vidinių sienų persvarstymą. Tam reikia aiškios ir ilgalaikės valstybės nediskriminavimo politikos. Ir kuo greičiau.
