Čia sudalyvauja netgi amžinieji mūsų virtualūs konkurentai estai – kai mes tik porą kilometrų sienos koncertina sugebėjome papuošti ir užstrigome likusio kiekio pirkime, jie, tarsi pašaipai, atsiuntė 100 km dovanai. Tiesiog. Iš sandėlio, ar skubiai kokioj Ukrainoj nupirkę, istorija nutyli.
Mūsų politikai toliau vizitų su rimta apsauga į problemines vietas ir garsių pareiškimų kol kas, panašu, nenužygiavo. Tikiuosi, kad sako ne viską ir karas su kaimynu vyksta ne į vienus – mūsų – vartus.
Tačiau grįžkime prie pradžių. Atbėgėliai jau padarė gerą darbą ir jį daro toliau. Aiškiai pamatėme, kad mes, kaip valstybė, likome vieni. Ne, mūsų niekas neišdavė, „nemetė per bortą“, nepakišo. Tiesiog akivaizdžiai pamatėme, kad geopolitikoje auklių nėra ir už rankučių niekas nevedžioja – kai kurias problemas valstybės turi išspręsti pačios. Briuselis už kitas šalis to nesiruošia daryti, nors jau papratome gyventi pagal tikslias direktyvas ir nurodymus.
Tai daugeliui buvo netikėta. Staiga paaiškėjo, kad isteriški pareiškimai, kai kalbama tiesiog dėl vidaus rinkodaros, žalingi, nes vertinami ir tarptautiniu lygiu. Kai neliko ES direktyvų, nurodymų, instrukcijų ir aiškaus finansavimo, net tvoros greitai nupirkti neišeina. Lyderystę nupirkti dar sunkiau, net už didelius pinigus, o su ja bėda. Nors tai pagrindinis dalykas ko mums reikia. Pinigų ir norinčių prisidėti prie krizės valdymo yra.
Mes jau tapome išlepusiais ir tingiais europiečiais, kurie šventai įsitikinę, kad jiems visi kažką skolingi, o valdžia privalo paremti ir išlaikyti iki sočios pensijos, kurią kažkas uždirbs. Kažkas, galbūt Briuselis. Darbo vietų pilna, dirbančių nėra, nes mes sėkmingai panaudojome pandemiją tam, kad sugriautume socialinės rūpybos ir motyvacijos darbui balansą. Iš kitos pusės, darbdaviai, perkantys naują automobilį už paramos pinigus virkauja, kaip niekas nenori dirbti už 700 eurų į rankas Vilniuje kai buto nuoma 400 eurų, o jie patys paslaugų ir produkcijos kainas ką tik padidino 30 proc., nes „viskas brangsta, ir šiaip pinigų prispausdinta be proto“.
Blogiausia, pamiršome esminį dalyką - po žodžio turi būti veiksmas. Įpratome tiesiog šnekėti be atsakomybės, tik tam, kad vyktų procesas, bet nebūtų pasiektas tikslas.
Sėdime tokie aptingę, savimi patenkinti, malonės ir milijardų iš ES laukdami ir staiga pasirodo jie, atbėgėliai. Pasipiktiname feisbuke, o jie nedingsta. Ministras suskraido į Iraką, duoda griežtas rekomendacijas tenykščiai valdžiai kaip elgtis, keli kiti ministrai irgi griežtai pasisako, o jie vis tiek eina. Pareikalaujame daugiau sankcijų, bet jų nemažėja.
Ir staiga Dzūkijos kaimų gyventojai, o su jais ir užkietėję hipsteriai, suvokia – viskas. Laiminga virtuali valstybė be atsakomybės baigėsi. Arba imiesi veiksmų, arba pasekmės neprognozuojamos. Pas mus, tingius mėgėjus (o, kaip greitai tai atėjo) gyventi maloniai ir lengvai, staiga užsuko tūkstančiai raumeningų vyrų, kurie eina į niekur. Skrenda į nežinią ir prie sienos plėšo dokumentus. Jie neturi ko prarasti. Mes net nežinome jų praeities ir dažnai to, kokioje pusėje jie prieš tai galbūt kovojo su automatu rankoje. Kultūringai paprašyti išeiti jie tik kvatojasi ir meta brangiai per viešuosius pirkimus pirktą maistą mums į veidus. Nepadeda net tai, kad mūsų šauliai ir savanoriai internete pradeda demonstruoti savo brangius ginklus, kurie pagal visus reikalavimus teisingai saugomi seifuose.
Neskatinu eiti mitinguoti ir kovoti nelabai žinia už ką. Tačiau kuo daugiau atbėgėlių, tuo aiškesnis suvokimas, kad jei toliau taip, tai tą ramią bekonfliktę ir sočią valstybę galime prarasti. Pirmosios riaušės, pirmieji susidūrimai ir konfliktai bei kelinta valdžios „apie nieką“ kadencija.
Atbėgėliai nėra blogis savaime. Po Antrojo pasaulinio karo mūsiškiai irgi bėgo į Vakarus, nes buvo pasirinkimas – supūti Sovietiniame lageryje, ar mėginti pasitraukti ir sunkiu darbu iš naujo kurti savo ir šalies, į kurią iškeliavai, gerovę. Suėskite mane komentaruose, tačiau šito fakto iš savo istorijos neišbrauksime, kad ir kaip nemalonu būtų.
Kas kita, kaip elgėsi tos valstybės, į kurias plūdo žmonės, ir jų lyderiai. Tikiuosi, kad ir pas mus pagaliau atsiras lyderiai, kurie pradės duoti atsakymus ir planą ką daryti toliau. Ir, būtina sąlyga, ne tik šnekės ir rašys feisbuke, bet ir veiks. Ši krizė dar suvaldoma. Realiai krizės net nėra. Keletas tūkstančių, net keliolika tūkstančių atbėgėlių, nėra humanitarinė katastrofa, kurios neįveiktų tokia šalis, kaip Lietuva. Jie gali atnešti netgi daug gero.
Vienas kelias juos tiesiog įsileisti. Naujų miestelių, stovyklų statybos, naujų burnų maitinimas, o ES tam eurų negailės, gali gerokai pajudinti mūsų ekonomiką, sukurti tūkstančius naujų darbo vietų, sustyguoti mūsų žemės ūkį ir maisto pramonę, kurie dabar laikosi tik eksporto sąskaita. Atbėgėlių maitinimas ir priežiūra tai sritis, kurioje, tikėtina, „suksis“ milijardai eurų. Žinoma, jei mes sudarysime sąlygas saviems, o ne svetimiems verslams.
Kitas kelias stabdyti srautą. Ar tai įmanoma? Taip. Ne viena ir ne dvi valstybės tą pakankamai veiksmingai išsprendė. Tik reikia žinoti kur einame. Vienas kelias koncertina ir kariuomenė prie sienos. Kitas kelias – galbūt tyliai susiderėti su keliais reikalingais žmonėmis Artimuosiuose Rytuose. Kaip? Tai ir yra politika. Apie tokias derybas feisbuke nerašoma.
Kiek nukrypsiu į šalį. Daug kas atsimena Somalio piratus ir kiek metų jie kėlė siaubą, bet staiga tarsi dingo. Jie atėjo į protą, buvo gražiai įkalbėti nebeplėšti laivų ir eiti auginti ožkų? Ne. Viskas kur kas paprasčiau. Pasakojama, kad jie neatsargiai pakenkė Saudo Arabijos interesams. Tenykščiams princams nepatiko, kad tanklaiviams reikia plaukti nesaugiais vandenimis. Jie pasamdė du tūkstančiu vienos privačios kompanijos karių, jiems nupirko greitaeigius katerius ir moderniausius bepiločius orlaivius. Po kelių mėnesių piratavimas baigėsi. Somaliečiai tiesiog suprato, kad su savo valtelėmis ir Kalašnikovais plaukioti grobti laivų per didelė rizika. Tiksliau rizika tokia, kad prasmės tuo užsiimti nebeliko. Feisbuke sauditai apie tai nerašė.
Bet čia šiaip, lyrinis nukrypimas, kaip kartais sprendžiamos problemos. Mes gi ne tokie.
Ar galima iš atbėgėlių gauti ne tik ekonominės naudos? Taip. Mes jau gauname naudos – tai supurtė mūsų visuomenę ir tas supurtymas gali pakeisti valstybę į gera, kad pagaliau pakiltume nuo sėdmaišio ir realiai eitume rūpintis savo šalimi. Galbūt, nors nelabai tuo tikiu, išjudintų sustabarėjusią ir neveiksnią biurokratinę sistemą bei priverstų ją dirbti. Tiesiog dirbti tai, už ką mokamas atlyginimas.
Nekalbu apie marginalus ir panašią publiką, o apie normalią visuomenę ir normalią politiką. Nes kiekvieno politiko esminis tikslas – atnešti naudą savo šaliai ir savo šalies piliečiams. Svarbu, kad politikoje pagaliau baigtųsi griausmingų pasisakymų periodas ir prasidėtų juodo darbo tautos labui laikas. Dėl to mes juos ir rinkome.
Pradžiai norėtųsi plano, kurį kelią renkamės ir ką darysime, kuriuo būtų galima tikėti. Tai visai nedaug.
