Deja, šis santūrios viešos laikysenos santykis su tylia, bet tikra galia Lietuvoje apverstas aukštyn kojomis: politinė laikysena kone isteriška, o pasirengimas konfliktui (reali galia kontroliuoti sieną, valdyti padėtį ir prognozuoti priešininko veiksmus paaštrėjus tarpvalstybiniams santykiams, valdžiai susikalbėti su visuomene, etc.) – beveik apgailėtinas.
Tai, kas vyksta, kol kas dar nėra mūsų užsienio ir saugumo politikos fiasko: dramatizuoti tikrai neverta. Bet ir kai kurių kalbančių galvų besikartojantys žodžių magijos užkeikimai – „nevartokime žodžio „krizė“ – skamba tiesiog juokingai. Gerai, nevartokime, bet juk krizė niekur nedings, jei pavadinsime ją, tarkime, „petys už sieną“.
Įdomu tai, kad, kai reikia apibūdinti oponento veiksmus, o ne nuosavas problemas, tie patys „nevadinkime to krize“ agitatoriai švelnesnių žodelių neieško ir bet kokį oro pagadinimą aplink Lietuvą iškilmingai, su dramatizmo gaidele vadina „karu“.
Jie nuolat kaltina žiniasklaidą, kad ši viską tirština ir dramatizuoja, bet patys daro lygiai tą patį, tik blogiau ir pavojingiau: žiniasklaida tik paskelbia rėksmingas antraštes, o šie valstybės narcizai vykdo rėksmingą politiką. Ir daro tai už mokesčių mokėtojų pinigus.
Kai žiniasklaidos antraštėse matome žodžius „užsipuolė“, „atkirto“, „iškasė karo kirvį“, protingas žmogus supranta, jog tai neturi jokios prasmės, išskyrus rinkodarinę, ir paprasčiausiai nekreipia į tai dėmesio. Nebent koks nors susireikšminęs idiotas kaskart supyksta ir, demonstruodamas savo tariamą išmintį, rašo dvidešimt penktą postą feisbuke apie „tūpus žurnalistus“.
Bet jei prezidentas ar Vyriausybės nariai viešai tvirtina, kad mes kariaujame karą, tai jau – kur kas rimtesnis žaidimas žodžiais lipant ant atsakingo kalbėjimo raudonų linijų.
„Karas“ žiniasklaidos antraštėje gali būti ir apie tai, kad vienas influenceris įgnybo kitam į užpakalį. Bet politinė komunikacija tokio sąvokų devalvavimo (vis dar) nenumato. Tad įsikibimas į žodį „karas“ politiniu lygiu gali ne tik klaidinti, bet ir nuvesti valstybės valdžią ir visuomenę neadekvačių santykių ir sprendimų šunkeliais.
Lietuvoje apskritai tuoj gali nelikti nesprendžiamų saugumo problemų, kurių aktyvesni valdžios ruporai nepavadintų kokiu nors „karu“: informaciniu, hibridiniu, šaltuoju ar dar bala žino kokiu.
Jei didelė visuomenės dalis tiki įvairiais tauškalais, o valdžia dešimtmečiais nesuranda būdų ją nuo tų tauškąlų atpratinti, tai ši problema pavadinama „informaciniu karu“, ir visiems gerai: mulkiai toliau leidžiasi mulkinami, o silpna valdžia suverčia atsakomybę išorės ir vidaus priešams.
Informacinio karo sąvoka leidžia to karo strategams, nieko prasminga neveikiantiems komunikacijos srityje, jaustis atliekantiems svarbią pareigą. Jie tada gali vis ką nors drausti, bausti ir cenzūruoti; reikalauti iš visuomenės ir žiniasklaidos karo padėties lojalumo, drausmės ir uniformuoto mąstymo, už kiekvienos neoficiozinės nuomonės ieškoti pasislėpusio vidaus priešo, etc. Ir kas smagiausia – gali suvedinėti asmenines sąskaitas arba vykdyti kieno nors politinį užsakymą, klijuodami oponentams vidaus priešų etiketes.
Savireklamos ir galios žaidimų atžvilgiu politikui ar politikuojančiam analitikui dar smagiau kariauti net ne informacinį, o hibridinį karą – žinoma, ne pačiam savo kailiu patiriant karo nuostolius ir mokant ne iš savo kišenės.
Marionetinė prorusiška diktatūra kaimynystėje, bendros rusų ir baltarusių karinės pratybos „Zapad“, Rusijos agresija prieš Sakartvelą ir Ukrainą seniai turėjo tapti labai rimtu akstinu Lietuvai pradėti akylai saugoti savo sieną su Baltarusija. Bet juk tai – laikas, vargas, pinigai, gebėjimų reikalaujančios pastangos. Kur kas paprasčiau, smagiau ir pigiau – vykdyti „vertybinę užsienio politiką“, t. y. garsiai rėkti ir tampyti oponentą už tarakono ūsų. Ir šitaip jaustis eterio didvyriais, kol prasideda krizė. O kai prasideda krizė, vėl galima rėkti: šįkart – apie hibridinį karą prieš Lietuvą.
Jei didelio ir ilgai trunkančio masinio renginio kur nors gamtoje metu nebus pasirūpinta tualetais, tai galima lengvai prognozuoti nepageidaujamus padarinius. Tačiau tuos padarinius – masinę defekaciją tam neskirtose vietose – dalis Lietuvos politikų ir apžvalgininkų tuoj pavadintų hibridiniu karu prieš Lietuvos gamtą ir renginio organizatorius, nepasirūpinusius tualetais. Tokia jų mąstymo logika ir politika.
Neteisėtos migracijos įrankio naudojimas prieš ES valstybes po 2015 m. „priimsime visus“ idiotizmo nebėra nei politinė naujiena, nei didelių analitinių gabumų reikalaujantis iššūkis. Baltarusijos režimas taip pat nėra nei mįslė, nei naujiena. Tad kyla klausimas: ką veikia mūsų saugumo tarnybos ir už užsienio politiką pagal Konstituciją atsakingas valstybės vadovas?
Dabar kai kas bando manipuliuoti dirbtinai konstruojamomis dilemomis: arba palaikote ligšiolinę Rytų politiką ir, vadinasi, priimate Minsko veiksmus ir migrantų antplūdį kaip neišvengiamybę, arba manote, kad turėjome pataikauti Bat’kai, ir, vadinasi, esate tautos priešas.
Brukti šį išgalvotą pasirinkimą – mažų mažiausiai primityvu. Pasirinkimas iš tiesų sudėtingas ir daugialypis. Pirmiausia – ar mes vengiame rimtesnio konflikto su Minsku, ar nevengiame? Jei vengiame, tai ar šis vengimas yra esminis Lietuvos tikslas? Jei taip, tai gal krypstame „suomiško“ santykio su Rusija link? Jei ne, jei konflikto nevengiame, nes principingai laikomės tam tikrų moralinių ir ideologinių nuostatų, tai koks mūsų tikslas?
Jei tikslas – diktatoriško režimo kaita ir demokratiškesnės santvarkos Baltarusijoje įtvirtinimas, tai tenka konstatuoti, jog konfliktą turime, o štai tikslo ne tik nepasiekėme, bet ir nuo jo nutolome. Jei tikslas – padėti Baltarusijos pilietinei visuomenei žmogaus teisių ir laisvių srityje, tai per pusmetį nutolome ir nuo šito tikslo, nes žmogaus teisių situacija Baltarusijoje pablogėjo.
Jei tikslas dar kitoks – „geležinės uždangos“ politika, nutraukiant bendradarbiavimą su nežmonišku režimu ir paverčiant išorinę ES sieną su Baltarusija tikra siena, skiriančia laisvąjį pasaulį nuo Maskolijos satrapo, tai kyla daug kitų klausimų.
Kodėl mūsų valstybės siena kiaura ir per ją be problemų keliauja tūkstančiai nelegalų? Kodėl mes, vykdydami vertybinę ir karingą užsienio politiką, buvome visiškai nepasirengę niekšiškam ir karingam Baltarusijos atsakui? Kodėl, kariaudami karą – kad ir hibridinį – su Baltarusijos režimu, mes paliekame tranzito koridorių Lukašenkos trąšoms?
Kodėl, po galais, matydami, kaip diktatūromis virstantys autoritariniai režimai naudojasi neteisėtos migracijos įrankiu – kelia politinę sumaištį bei susipriešinimą Europoje ir „tręšia” pinigus iš turtingų ES valstybių – mes, net tiesiogiai susidūrę su šia problema, vis dar neinicijuojame ES prieglobsčio politikos pokyčių?
Klausimų yra ir daugiau, bet, kalbant apie prieš tai minėtą pasirinkimą, akivaizdu, kad mūsų užsienio ir saugumo politika murkdosi beviltiškoje nežinioje ir vykdoma belekaip, o pagrindinius užsienio politikos klausimus pagal Konstituciją sprendžiantis prezidentas beveik nieko neišsprendė, išskyrus tai, kad į EVT vyks jis, o ne Ingrida Šimonytė.
Akivaizdu, kad dabartinės krizės santykiuose su Baltarusija (iš tiesų – Rusija, bet ji lieka už kadro) aplinkybėmis Lietuvai reikia itin aktyvaus veikimo per ambasadą Briuselyje, nes be esmingos ES pagalbos užgriuvusių problemų nebeišspręsime. Tačiau mes iki šiol – ir tai jau yra visiškai skandalinga – neturime ambasadoriaus ES. O ambasadorių, žinia, skiria prezidentas.
Kas nors galėtų sakyti, jog didesnė atsakomybė tenka valdančiajai Tėvynės sąjungai, kuri kariauja su prezidentu dėl galių ir blokuoja ne tik ambasadoriaus skyrimą, bet ir kitas prezidento iniciatyvas.
Tačiau Konstitucijos 84 straipsnis neatšauktas ir prezidentas vis dar „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus“. Valdančioji dauguma trukdo? Gitano Nausėdos pirmtakė Dalia Grybauskaitė tokius trukdytojus dorodavo taip, kad jie tik linksėdavo, žagsėdavo ir bijodavo netinkamą veido išraišką nutaisyti, todėl stengdavosi po pokalbių su ja atrodyti net ne patenkinti, o šventai laimingi. Sako, Algirdas Butkevičius net išsinešdavo šypsodamasis prezidentės medaus stiklainį.
Deja, prasidėjus migrantų krizei prezidentas Nausėda išskirtinės lyderystės nedemonstruoja – jis tik sugebėjo pabarti valdančiąją daugumą dėl šios nejautrumo neteisėtų migrantų teisėms. Tai galėjo pagerinti prezidento santykius su Tomu Vytautu Raskevičiumi, bet vargu ar prisidėjo prie esminių problemų sprendimo.
Mūsų užsienio ir saugumo politikos vaizdas būtų dar nykesnis, jei ne Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno aktyvios pastangos gelbėti padėtį – kažką siūlyti, skubiai daryti ir keisti, galvojant pirmiausia apie nacionalinį saugumą, o ne visuomenės ir valstybės savisaugą paralyžiuojančias ideologines „vertybines“ nuostatas.
Nors Tėvynės sąjunga buvo dažnai linksniuojama už tariamą ar tikrą liberalėjimą, dabartinė neteisėtų migrantų krizė parodo, kad ten yra ne tik dešinysis sparnas, bet ir dešinysis smegenų pusrutulis, o tai, ką apie ultraliberalią prieglobsčio politiką pastaruosius šešerius metus kalbėjo Kasčiūnas, Audronis Ažubalis ir kai kurie kiti šios partijos politikai, su kaupu pasitvirtina.
