Šią savaitę Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė paleido įprastą TS-LKD seriją: kas kritikuoja valdžią, tas veikia prieš valstybę. Kažkur netoliese girdėta... Taip pat ministrė pabrėžė, kad nebus keičiamas sprendimas apgyvendinti 500 pabėgėlių 500 gyventojų turinčiose Dieveniškėse, Šalčininkų rajone, kur daugiau nei pusę gyventojų sudaro tautinių mažumų atstovai.

Nesvarbu, kad vietos gyventojai įvairiomis išraiškos priemonėmis prašo to nedaryti. Ne tik todėl, kad „nepatinka“ ir „baisu“, bet ir dėl elementarios buitinės problemos – 500 miestelio gyventojų kartais trūksta vandens, tad kaip bus, jei vandenį teks tiekti dar 500 žmonių. Nesvarbu, kad Šalčininkų kraštas visada yra lakmuso popierėlis, per kurį vertinama tautinių mažumų teisių situacija Lietuvoje ir mūsų santykiai su Lenkija. Šioje ypatingoje teritorijoje budės sustiprintos pareigūnų pajėgos. O svarbiausia, „tik iki rugsėjo pirmos“, – nuramina A.Bilotaitė.

Kažkur girdėta... pasienyje išsidėsčiusioms savivaldybėms, kurių buvo paprašyta priglausti pabėgėlius, irgi girdėjo pažadą: „tik keletui dienų“. Deja, keletas dienų jau virto keletu savaičių. Ar kas nors prisiėmė atsakomybę? Ne, šito negirdėjau.

Praėjusią savaitę užsienio reikalų ministras demonstravo arabų ir kitų kalbų žinias, siųsdamas žinią Irakui ir pasauliui, kad į Lietuvą bėgti neverta. Deja... pasiklydę vertime irakiečiai paskelbė, kad netrukus skrydžių „Bagdadas-Minskas“ bus dar daugiau, nes išaugo paklausa. Tikiu, kad daugelis Irako pareigūnų, pas kuriuos svečiavosi mūsų užsienio reikalų ministras, turėjo paplušėti, kur, po galais, yra tokia šalis „Lietuva“. Bet tikrai netikiu, kad oficialiajam Bagdadui ir Irako avialinijoms nusišvilpti ant Europos Sąjungos ir JAV nuomonės. Tad kur mūsų draugai ir šeima, kuria taip mėgsta girtis Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis? Ar kas nors prisiėmė atsakomybę dėl to, kad pabėgėlių srautas didėja? Negirdėjome.

O tuo metu...

Lietuvos (Europos Sąjungos) sieną iš Baltarusijos kertančių nelegalų skaičiai auga jau nuo praėjusių metų rudens. Apie tai Lietuvą jau senokai perspėjo FRONTEX.

Ūkininkai stebisi, kaip mes nesugebame greitai nutiesti fizinio barjero per visą perimetrą. Masinių renginių organizatoriai nesuvokia, kaip valstybė negali per savaitgalį įrengti palapinių miestelio. Pedagogai negali patikėti, kad 70 ir daugiau žmonių, atvykusių nežinia iš kur, prižiūri vienas civilis. O bent kiek pabėgėlių fenomenu besidomintieji nesupranta, kodėl su tais žmonėmis bendrauja merų patarėjai ir miestelių seniūnai, gydytojai perka vaistus iš savo asmeninių lėšų, ir niekas ligi šiolei nesiteikė net pradėti prieglobsčio procedūrų, kad kuo greičiau būtų galima pradėti grąžinimus į kilmės šalis.

Net jeigu mane apkaltins veikimu prieš valstybę, drįstu pasakyti: nesusitvarkome ir turime arba susiimti, arba prisiimti atsakomybę ir užleisti vietą tiems, kurie geba spręsti krizes taip, kaip pridera NATO šalyje.

To ir linkiu Vyriausybei, nenumaldomai artėjant rugsėjo pirmajai.

Karšta pasitaikė vasara, bet tikri lyderiai veržiasi į valdžią ne tam, kad mėgautųsi karštomis vasaromis. Svarbu įkaitus nesupainioti paprastų dalykų...

1. Ekstremalią situaciją skelbia ne tam, kad būtų paminta Dieveniškių gyventojų nuomonė, o tam, kad žaibu ir supaprastintai vyktų tvorų, koncertinų, palapinių, namelių, maitinimo ir kitų dalykų viešieji pirkimai. Tarnybinis telefonas duotas ne tam, kad susirašinėtume oficialiais raštais. Kartais nuoširdus skambutis merui duoda daugiau nei ekstremalios situacijos komisijos vadovo nurodymas. Jeigu biurokratinės procedūros negali būti trumpesnės, ne gėda kreiptis pagalbos į Lietuvos Šaulių Sąjungą, Raudonąjį Kryžių, Maltos ordiną ir visus, norinčius ir galinčius padėti savanoriškais pagrindais. COVID-19 krizė yra sukūrusi puikias tradicijas. Elementaru: kritikuojančius valdžią galima paversti valstybės priešais arba partneriais.

2. Užsienio reikalų ministerija veikia ne tam, kad užaugintų ambasadorius, iš kurių, prireikus, niekaip neatsirastų tinkamo atstovybei ES, o tam, kad nepaisant politinių vėjų, diplomatiniai kanalai būtų atviri ir paveikūs. Net ir su Baltarusija. Nekalbant apie Vašingtoną, Briuselį, Berlyną ir Paryžių, kuris ką tik paprašė, kad siųstume savo karus į Malį. Metas paskambinti visiems draugams, kurie gali priversti Iraką ar Turkiją pristabdyti nelegalų skrydžius, padėti išsiaiškinti tuos, kurie išlipę iš lėktuvo sunaikina savo pasus, o tada – sugrąžinti pabėgėlius namo.

3. 487 darbuotojai Migracijos departamente ir 3709 pareigūnai Valstybės sienos apsaugos tarnyboje dirba ne tam, kad šimtai migrantų kelias savaites būtų laikomi savivaldybėse nepradedant jokių prieglobsčio procedūrų, nes karantinas. Galima karantinuoti tik užsikrėtusius, galima visus paskiepyti, galima saugiai vykdyti procedūras.

4. Ir Vyriausybės, ir ministerijų komunikacijos skyriai veikia ne tam, kad pridengtų politikus, o tam, kad operatyviai ir patikimai informuotų visuomenę. Jei tų skyrių profesionalams būtų leista veikti, galbūt ministrai patys pasirodytų Dieveniškėse ar Alytaus rajone, užuot pasiuntę įsakmiu tonu kalbančius patarėjus. Galbūt išgirsti ir žmogiškai paprašyti žmonės suprastų situacijos rimtumą ir stotų į pagalbą valdžiai. Elementaru, mūsų Tauta nusikratė įsakmios svetimšalių valdžios, tad nelinkusi klausytis ir savo rinktos valdžios įsakymų.

5. Tiek Lietuvos užsienio politika, tiek savivalda pagal mūsų Konstituciją egzistuoja tam, kad geriausiu įmanomu būdu tenkintų Lietuvos, ne kitų šalių piliečių interesus. Visa kita – tik šio pagrindinio tikslo išvestinės. Savivaldybės, kurios savanoriškai stojo į pagalbą valstybei, turi būti paskatintos ir sulaukti paramos, o ne įtarimų, kad bando pasipelnyti iš migrantų.

Ne kritikų kaltinimai veikimu prieš valstybę, o nuoširdus pagalbos prašymas, pasitikėjimas ir atsakomybė už savo žodžius turėtų būti à la mode šią vasarą.