„Jau 2016 m. įstatymų spragos užlopytos ir sodybos nebegali būti atstatytos pagal archeologinius tyrimus, o tik pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus”, - savo Feisbuko paskyroje pasirodžius tyrimui paskelbė ministras.
Tačiau yra visiškai kitaip.
Gražiausiuose Lietuvos draustiniuose egzistuoja paprasta, bet kartu ir labai įžūli schema. Draustiniuose naujus namus statyti draudžiama. Galima atstatyti tik anksčiau buvusias sodybas. Gerai įsidėmėkite: ANKSČIAU BUVUSIAS. Būtent čia ir prasideda sukčiavimo schema.
Viskas vyksta štai taip. Sklypo draustinyje savininkas, žinodamas, kad tame sklype niekada nebuvo jokios sodybos, pigiai parduoda sklypą. Pigiai, nes žino, kad statybos leidimo niekada negaus. O sklypo be galimybės statyti vertė tikrai nėra didelė.
Taip sklypas patenka į rankas tiems, kurie turi pinigų ir dar daugiau įžūlumo. Jie bando ieškoti kartografinių sodybos įrodymų: žemėlapių, nuotraukų ir pan. Tačiau nieko nėra, nes jokių sodybų ant jų nusipirkto plyno lauko niekada nebuvo.
Jei kartografiniai įrodymai būtų išlikę, viskas puiku – statybos leidimą gauti paprasčiau nei paprasta. Ir čia jokio sukčiavimo nėra. Tiesiog reikia surinkti senus žemėlapius, nuotraukas ir juos pateikti biurokratams.
Tačiau kai kartografinių įrodymų nėra, darbo imasi „juodieji archeologai”. Lietuvoje veikia viena archeologų įmonė, kuri, kaip jau susiklostė, labai pamėgo draustinius. Bet ieško juose ne kultūros paveldo lobių, o buvusių sodybų liekanų. Ieško ir beveik visuomet suranda.
Aplinkos ministras S. Gentvilas savo Feisbuko paskyroje rašė, kad problema jau išspręsta 2016 m. pakeitus Saugomų teritorijų įstatymą. Niekas nesiginčija: įstatymas tikrai buvo keistas. Bet po jo pakeitimų archeologams niekas nedraudžia ir toliau ieškoti neegzistavusių sodybų. Išvada viena: įstatymo pakeitimų neužtenka, sukčiavimui pakeitimai kelio neužkirto.
Štai šiandien veikia tokia tvarka, kad nesant kartografinių duomenų, sklypo savininkai gali kreiptis į archeologų įmonę. Mažas sutapimas: dauguma ieškančių sodybų kreipiasi į tą pačią įmonę, kuri, tikėtina, ras tai, ko reikia.
Archeologų įmonė atlieka „tyrimus” ir tikrai randa „įrodymų”, kad toje vietoje kažkada stovėjusi sodyba. Kartais suranda akmenis, kartais šukes. Iš to padaro prielaidą, kad pajūryje plyname lauke tikrai tikrai stovėjusi sodyba. Įmonė surašo pažymą ir sklypo savininkas kreipiasi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo.
Kad būtų įtikinamiau dar paieškoma liudininkų, kurie, kaip matyti iš konkrečios teismo nutarties, liudija apie laikmetį, kai jiems tebuvo du ar trys metukai. Ir liudija taip aiškiai, regis, tik vakar pradingo toji sodyba. Atsimena, kuriose tiksliai sklypo vietose stovėjusi troba, kur tiksliai buvę priklausiniai. Aiškiai prisimena netgi rūsį.
Jei teismas patiki archeologų įmonės pažyma, kad sodyba plyname lauke tikrai buvusi, ir jei liudininko, kuris liudija apie laikmetį, kuriam tuomet tebuvo dveji ar treji metukai, parodymai įtikina, teisėjas nustato juridinį faktą ir statyboms draustinyje uždegama žalia šviesa.
Ir žinant šią schemą, aplinkos ministras S. Gentvilas sako, kad „jau 2016 m. įstatymų spragos užlopytos”.
Kad jos neužlopytos, Delfi patvirtino Specialiųjų tyrimų tarnyba, Kultūros paveldo departamentas, Pajūrio regioninis parkas.
Kad ministro minimų 2016 m. įstatymo pakeitimų neužtenka, aiškiai matyti STT 2020 metais atliktos korupcijos rizikos analizės išvadose.
„Archeologinių tyrimų ar istorinių pažymų autoriai iš užsakovų gauna finansinę naudą, todėl „atrasti“ buvusią sodybą jiems yra palanku. Taip sukuriamos prielaidos galimai atrasti nesamų sodybviečių, kas ir vyksta jau ne vienus metus įvairiose Lietuvos vietose, pavyzdžiui, nacionaliniuose parkuose, pajūryje ir kitur. Galimai samdomi tie archeologai ar jų įmonės, kurie „atras“ egzistavusias sodybas, nes už tai užsakovas moka atlygį“, – reziumuodama 2020 metų tyrimo išvadas Delfi teigė STT atstovė Renata Keblienė.
Atlikusi korupcijos rizikos analizę STT Aplinkos ministerijai ir Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai pateikė pasiūlymų, ką reikėtų keisti. „Inicijuoti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo pakeitimus, draudžiančius atstatyti buvusias sodybas apskritai arba nustatyti laikotarpį, amžiaus ribą, iki kurios egzistavusios sodybos gali būti atstatomos. Pavyzdžiui, gali būti atstatomos tik ne anksčiau kaip XX amžiuje egzistavusios, tik kartografiniais duomenimis patvirtintos ir tiksliai lokalizuotos sodybos“, – toks yra pirmas STT pasiūlymas.
Taip pat STT siūlo inicijuoti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo pakeitimus, draudžiančius kultūros paveldo objektų teritorijose statyti statinius, nesusijusius su paveldo objektų eksponavimu ar tvarkymu.
Reikia pabrėžti, kad ši analizė padaryta 2020 metais, tačiau pokyčių vis dar nėra. STT atliko stebėseną ir pažymėjo, kad abu pasiūlymai iki šiol neįgyvendinti.
Aplinkos ministras panašu nežino, kas vyksta ir jam pavaldžiose įstaigose. Štai Valstybinės saugomų teritorijų tarybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Lapinskienė, atsakydama į Delfi klausimus, pažymėjo, kad VSTT yra pasiūliusi Aplinkos ministerijai Saugomų teritorijų įstatyme iš viso atsisakyti buvusių sodybų atkūrimo. „Ar į STT bei VSTT siūlymą bus atsižvelgta, nežinome. Kol kas vyksta tik vidinės diskusijos“, – teigė direktoriaus pavaduotoja.
„Susiduriame su atvejais, kai galimai sukčiaujama, klastojami dokumentai. Mūsų nuomone, reikia keisti įstatymą”, - Delfi teigė Pajūrio regioninio parko direktorius Darius Nicius. Anot jo, nepakeitus įstatymo archeologai ir toliau galės kepti pažymas, pagal kurias teismuose bus galima atkurti niekada neegzistavusias sodybas.
Visi šie teiginiai pasakyti šių metų liepą. Nuo 2016 m. aplinkos ministro minimų pakeitimų jau praėjus keleriems metams. Ir juos skaitant tikrai nepanašu, kad S. Gentvilo įvardytas įstatymo pakeitimas problemą būtų iš esmės išsprendęs.
„Galiojantys įstatymai sukuria prielaidas sodybvietes falsifikuoti, kas ir vyksta jau ne vienerius metus įvairiose Lietuvos vietose, prie Vilniaus, Aukštaitijose ežeryne, pajūryje”, - rašoma Mokslinės archeologijos komisijos posėdžio protokole. Tik čia svarbu akcentuoti, kad komisija išvadas pateikė 2017 m. lapkričio 29 dieną. Vėlgi jau po S. Gentvilo minimų įstatymo pataisų.
Atsižvelgiant į visus institucijų perspėjimus, galima drąsiai daryti išvadą, kad Lietuvos draustiniai tikrai nėra apsaugoti nuo sukčių, kurie į savo sklypus kviečia „juoduosius archeologus”. Gražiausi Lietuvos draustiniai nėra apsaugoti nuo to, kad juose nebūtų atstatomos sodybos, kurių ten niekada nebuvo.
Dabartinis teisinis reguliavimas neužkerta kelio, kad nebūtų falsifikuojamos archeologų pažymos, kad prie kaimo parduotuvių nebūtų ieškoma liudininkų, su bambaliu rankoje. Kitaip tariant, valstybė nieko nedaro, kad būtų apsaugotos gražiausios Lietuvos vietos.
Netgi priešingai: aiškina, kad spragos jau užtaisytos ir taip užmerkia akis prieš įžūlų draustinių užstatymą.
Kol Aplinkos ministerijai problema nerūpi, regioninių parkų darbuotojai palikti kovoti vieni. Neturėdami gerai apmokamų advokatų, jie, suprasdami, kad konkrečiame sklype sodybos niekada nebuvo, teisme bando tai įrodyti. Ir daro tai dėl to, kad jiems rūpi, kas vyksta jų parke ir rūpi, kaip jis atrodytų, jei šiems įžūliems atvejams būtų uždegta žalia šviesa.
Šį mėnesį duodamas interviu portalui lrytas.lt Pajūrio regioninio parko ekologas Erlandas Paplauskis sakė: „Toks įspūdis, jog valstybei draustiniai nerūpi, o visi eiliniai specialistai ir regioniniai parkai yra palikti likimo valioje kautis su tuo slibinu. Tai yra labai liūdna ir neatsakinga iš politikų pusės – tokią problemą šitaip palikti yra negražu ir kyla visokiausių minčių.”
Ir šie žodžiai nuskambėjo po to, kai aplinkos ministras drąsiai ir užtikrintai pasakė, kad „jau 2016 m. įstatymų spragos užlopytos”.
Akivaizdu, kad spragos tikrai neužlopytos. O kol ministras Feisbuke bando paneigti problemą, juodieji archeologai raitojasi rankoves.
Pirmą Delfi tyrimo dalį galite rasti čia.
Antrą Delfi tyrimo dalį galite rasti čia.
