Aliaksandras Lukašenka vis dar išsaugo savo keistą žavesį. Tą patį žavesį, kuris net kelis Lietuvos prezidentus vertė kalbėti apie santykių perkrovimą ir dialogą su Europos Gaddafiu. Net ir nukreipus savo įniršį ir desperaciją Lietuvos link, atsiranda kartojančių Lukašenkos įkaltus ir sėkmingai platintus naratyvus. Keisčiausia, kad tos tiesos ataidi ne tik iš marginalų, bet ir iš politinio ar akademinio sluoksnio atstovų.
Pavadinkime šiuos naratyvus lukašenkizmais ir pabandykime paanalizuoti, kiek juose galima surasti tiesos ar situacijos paaiškinimo.
Lukašenka saugo Lietuvą nuo Rusijos. Šis teiginys nėra tiesioginis paties Lukašenkos pareiškimas, tačiau Baltarusijos diktatorius nuolat bandydavo sudaryti tokį įspūdį, manipuliuodamas tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos diplomatijos nuomone.
Pavadinti Lukašenką Baltarusijos suverenumo garantu ar buferinės zonos saugotoju gal ir galima buvo gūdžiais 90-aisiais, kai Rusijos imperiniai interesai buvo nustelbti ekonominių ar socialinių problemų. Valdžią Rusijoje paėmus Vladimirui Putinui, Lukašenkos suverenumas buvo greitai supančiotas.
Pastarąjį dešimtmetį vyko spartus įvairių Baltarusijos valstybės sektorių integravimas, perėmimas už skolas ar tiesiog nusavinimas Rusijos naudai. Lukašenkos troškimas išsaugoti savo valdžią ir turėti Kremliaus užnugarį vertė jį keisti suverenumą į finansinę ir galios paramą.
Daugiau nei du trečdaliai Baltarusijos eksporto tiesiogiai priklauso nuo Rusijos naftos kainų politikos ir priėjimo prie šios šalies rinkos. Baltarusijos karinės struktūros per bendras pratybas ir bendrų scenarijų plėtojimą pamažu tampa integralia Rusijos karinių pajėgų dalimi. „Rosatom“ Baltarusijoje suorganizavo Lietuvą šantažuoti ir sugrąžinti į rytų energetinę rinką turintį Astravo atominės elektrinės projektą.
Lukašenka ne tik nėra buferinės zonos savininkas. Jis suteikė platformą netiesioginei, o pastaruoju metu ir tiesioginei Rusijos grėsmei Lietuvos pasienyje.
Lietuva išprovokavo Lukašenkos reakciją nepamatuotais veiksmais. Keista, bet šis teiginys dažnai kartojamas kaip priekaištas dabartinei vyriausybei, nepaisant to, kad Lietuvos reakcija į rinkimų klastojimą, protestus ir masinius žmogaus teisių pažeidimus bei nusikaltimus kaimynystėje buvo strateguojama buvusios vyriausybės ir prezidento.
Bet net ir šis faktas nepaneigia Lietuvos užsienio politikos nuoseklumo bei vakarietiškos demokratijos principų laikymosi. Ar galima Lietuvos suteiktą prieglobstį ir paramą Baltarusijai laikyti provokacija? Į šį klausimą galima atsakyti retoriniu klausimu: o ką turėtų daryti demokratinė valstybė stebėdama, kaip mušami ir žudomi kaimyninės valstybės piliečiai, reikalaujantys politinių ir pilietinių teisių?
Lietuvos veiksmą provokacija ar kišimusi į kitos valstybės politinius reikalus būtų galima vadinti tada, jei toje valstybėje vyktų bent jau minimalūs demokratiniai procesai ir egzistuotų minimali erdvė oponavimui. Šiuo metu Lukašenkos režimas tiesiog fiziškai ir psichologiškai persekioja visus, išdrįsusius išeiti į gatves ir protestuoti dėl įžūlaus rinkimų klastojimo.
Šiame kontekste Lietuvos prieglobsčio suteikimas ir diplomatinė parama yra mūsų tarptautinių įsipareigojimų, diplomatijos ir Rytų partnerystės politikos vykdymo tąsa. Jei jau kalbame apie provokacijas, tai tokiomis galima įvardyti „Ryanair“ kompanijai priklausančio lėktuvo neteisėtą užgrobimą Baltarusijos teritorijoje ar Minsko vykdomą prekybą žmonėmis, kurie siunčiami per Lietuvos sieną.
Žmogaus teisės dvišaliuose santykiuose vaidina antraeilį vaidmenį. Lietuvos ir Baltarusijos santykius dažnai siūloma apibrėžti per realpolitik prizmę. Suprask, turėtume atmesti visus nusikaltimus demokratijai ir žmogaus teisėms, bandyti susitarti dėl ekonominės naudos ar pato situacijos išsaugojimo.
Lietuva, kaip vakarietiškos demokratijos valstybė, negali nereaguoti į jos pašonėje vykstančius nusikaltimus žmogiškumui. Jei užmerksime akis ir nuspręsime, kad dėl menkos baltarusiško eksporto dalies ar diktatoriaus geranoriškumo nesilaikysime politinių principų, tai ir patys negalėsime plėtoti vertybėmis grįstos diplomatijos, apeliuoti į pažeidimus mūsų atžvilgiu.
Tiek Sąjūdžio principai, tiek Lietuvos integracija tarptautinėse organizacijose iškelia žmogaus teises ir demokratiją kaip pamatinius mūsų valstybės funkcionavimo principus. Patogiai nematydami to, kas dedasi kaimynystėje, sunkiai galėtume paaiškinti sau, kokios yra mūsų valstybės gairės.
Su kaimynais reikia tartis/draugauti. Vienas dažniausiai kartojamų lukašenkizmų, pabrėžiančių Lietuvos ir Baltarusijos santykio neišvengiamumą. Tiesa, šiame pasakyme nėra niekaip apibrėžiamos sąlygos.
Lukašenka ilgą laiką manipuliavo ir, tiesą sakant, puikiai išnaudojo Baltarusijos geografinę situaciją, paversdamas ją savotišku balanso tašku tarp Rytų ir Vakarų. Jam netgi pavyko suvaidinti neutralaus žaidėjo vaidmenį, kviečiant į Minską derybų dėl Ukrainos klausimo grupes (Rusiją, Ukrainą, Vokietijos ir Prancūzijos vadovus).
Lukašenkos žaidimas aiškus. Jūs tiesiog privalote su mumis kalbėtis ir derėtis, nes kitaip bus. Kas bus, nežino ir pats Lukašenka. Improvizacinį jo veikimo stilių puikiai pademonstruoja dirbtinai kurstoma migrantų krizė Lietuvoje. Sukviesti Baltarusijos ambasadoriai turi klausytis diktatoriaus laisva širdimi liejamų pasvarstymų apie tai, kad į kaimyninę valstybę galima siųsti ir ginkluotus teroristus.
Apie ką galima kalbėtis su tokiu kaimynu? Vienintelis būdas kalbėtis – atrasti tikrąją kaimynystę. Tikroji kaimynystė šiuo atveju yra apie Baltarusijos ateitį mąstanti opozicija ir garsiai ar tyliai Lukašenkos veiksmams ir pasirinktam politikos vektoriui nepritarianti visuomenė.
Šia prasme Lietuva jau padarė labai daug, kad Baltarusijos žmonės ateityje įvertintų pastangas, o Lietuvos vardas būtų minimas su tokia pagarba, su kokia mūsų diplomatinės ir politinės pastangos įvertinamos į NATO prasimušti bandančiame Sakartvele ar antikorupcijos mechanizmus įdiegti siekiančioje Ukrainoje.
Kodėl lukašenkizmai atranda savo vietą Lietuvos viešojoje erdvėje? Dalis žmonių išties tiki kelis dešimtmečius kaltais ir retai kada kritiškai įvertintais Baltarusijos režimo naratyvais. Vis dar gyvos legendos apie tvarką, švarą ir ramų gyvenimą lukašenkiniame Baltarusijos postkomunizme. Toks pats gajus ir mitas apie Lukašenkos neišvengiamumą bei tariamą suverenumo priklausomybę nuo vieno asmens.
Liūdniau yra tai, kad dalis lukašenkizmų pastaruoju metu prasimuša kaip Lietuvos vidinių politinių intrigų, galios žaidimų ar tiesiog noro suvesti asmenines sąskaitas pavyzdžiai. Baltarusijos diktatorius meta iššūkį mūsų demokratijai, skatindamas antidemokratinius sentimentus, susiskaldymą ir vidines rietenas. Ir mes pagauname šį jauką.
