Žiūrint į Lietuvos istoriją, išorės priešai turėtų labai džiaugtis: atrodo, kad mus bendrai kovai be išlygų apjungdavo tik tolimuose istorijos laikuose, kai jėga ir kalavijas buvo pirmoji išlikimo sąlyga, o tik po to – protas arba politinis gudrumas.
Vėliau sekėsi ne taip gerai. Interesai, apgaulės, pragertos konfederacijos, susitarimai su priešu kitų tautų sąskaita, valstybės praradimas... Beje, kiek kartų praradome savo valstybę ir kodėl?
Sako – išorės priešai. Ir tikrai: Lietuva visada turėjo nuožmius ir susitelkusius išorės priešus, be jokių skrupulų norėjusius mūsų vardą ištrinti iš žemėlapio arba savo kalbos taisyklėmis jį sudarkyti taip, kad ateities žmonės nė nesuprastų, koks čia žodis parašytas.
Tačiau tikrai daugelis pastebi – didžiausi mūsų priešai visada yra viduje. Taip, jie neretai turi labai aiškias žmogiško pavidalo apraiškas, turi vardus ir pavardes, partijų bei judėjimų pavadinimus, pravardes...
Tokių žmonių buvo ir jų rasis, jei tik bus palanki terpė. O ją mūsų vidiniai priešai kuria ir maitina kasdien, labai dažnai – ir išorės priešų padedami.
Kokie tie vidiniai priešai?
Bailumas. Nepainioti su baime, kuri gali apimti bet kurį garbingą žmogų, apimti, bet vėliau ir mobilizuoti, versti pripažinti situaciją, telktis ir veikti. Baimė gali sutelkti tūkstančius ir milijonus, jei tik ji nevirsta bailumu.
O bailumas gi yra niekšybės pusseserė ir ji daro su mumis siaubingus dalykus: verčia išduoti savo draugus, paminti principus ir vertybes, susitelkti tik į savo paties reikalus, ignoruoti artimųjų nelaimes, prisiplakti prie stipresnio ir inkšti šlykščias melodijas pagal jo pateiktas natas, verčia niekinti kitus, kurie to nedaro, ypač, jei natų skaitytojų susidaro nemažas būrys, ypač, jei jie pripuola prie valdymo svertų arba sugriebia visuomenės santykių istoriją rašantį pieštuką ir su parsidavėlišku entuziazmu ima rašyti „mūsų ir jų“ istoriją. Darantieji taip bet kurioje aplinkoje – šeimoje ar valstybėje – baimės jausmo nebeturi, juos valdo bailumas.
Užuojautos stoka. Ji naikina supratimą, kaip jaučiasi kitas, kiti, nes svarbiausia, kad man būtų gerai. Užuojautą praradę žmonės nebemato silpnesnio, nebesupranta šalia esančio baimės. Empatijos praradimas apakina ir apgauna, mat jos nustoję nesupranta, kad šiandien jie gal ir atrodo laimėję, rytoj staigiai viskas gali pasikeisti. Užuojautos neturintys nebesigilins į žmonių savijautą, neieškos priežasčių, bet kirs – patys kalti, mes padėti niekuo negalime, nes jie neklauso mūsų instrukcijų, mums neįdomu jūsų baimės. Ir dar pagardins – mes rūpinamės visais, visa visuomene. Kai šitaip apie visuotinį gėrį prabyla asmuo, ypač patekęs valdžion, atsargiai, ji/s užuojautos nebeturi. Ypač prastai, jei praradęs užuojautą žmogus yra ir bailys.
Finansinis, ekonominis egoizmas. Jis užgesina gėdos jausmą tiems, kurie legaliai arba pusiau legaliai, dažnai – tamsoje, su tokiais kaip ir jie vagia iš bendro biudžeto ir tai pavadina apsukrumu, kartais net – verslu. Mes sugebame ir niekas mūsų nenubaus, nes jie – tik kvaili ir kantrūs stebėtojai...
Anoniminės atsakomybės suklestėjimas. Individualiame lygyje tai atsitiko tada, kai teisės, dar ir nesuprastos iki galo, užgožė pareigas. Valstybiniame lygyje tai nutiko tada, kai bendrą gėrį ėmė skirstyti niekam neatskaitingi politikai, nes jų asmeninės atsakomybės tiesiog nėra. Ypač palanki terpė vešėti finansiniam ir ekonominiam egoizmui. Politinėje valdžioje anoniminę atsakomybę, o ne tikrą lyderystę, dar labiau sustiprino bevardžių patarėjų ir grupių generuojami sprendimai ir tariamai šventi Briuselio reikalavimai. Labai prastas kokteilis, jei jis plakamas iš anoniminės atsakomybės ir užuojautos stokos...
Bendrumo jausmo praradimas. Baisu pripažinti, bet daliai šalia mūsų gyvenančių piliečių Lietuva nebėra vertybė. Dėl ne vienos priežasties, bet garantuoju – viena ar net kelios iš jų yra tos, kurias išvardijau anksčiau. Bendrumo jausmą vieni savyje išnaikino tyčia, kiti jį prarado tai matydami ir negalėdami tuo patikėti. Bet šiandien turime tokią valstybę. Iš pirmo žvilgsnio – vis labiau klestinčią, bet pažiūrėjus atidžiau, matome, kad ne kiekvienas prakutęs, o ypač tas, svetima sąskaita, sugeba žodyje „Lietuva“ sutalpinti ir mylimus, ir kitokius, artimus ir esančius tolėliau, bet vis dėlto – saviškius.
Todėl ir paklausiu: skaldyti savo pačių visuomenę į pačias beprasmiškiausias ir kvailiausiai, bet neretai labai įžeidžiančiai vadinamas grupes išmokome, kada mokysimės jungti?
