Bet šitas tekstas – ne apie fiziologiją. Jisai apie tai, kaip funkcionuoja gydymo įstaigos.
Apkurtusią ausį delnu prispaudęs pilietis dumia į polikliniką, bet ten jam paaiškina, kad būtina išankstinė registracija.
Kada galėtų patekti pas ausų gydytoją?
„Artimiausia laisva vieta – po trijų savaičių. Norint patekti pas otolaringologą, reikia šeimos gydytojo siuntimo“, – ramiai dėsto registratorė.
Žmogus suglumsta, bet nutaria, kad jam blogai pasigirdo.
„Po trijų valandų? Tiesiog puiku – palauksiu prie ausų gydytojos kabineto“, – dėkoja darbuotojai.
„Pilieti, ar apkurtote? Pas ausų gydytoją galiu užregistruoti tiktai po trijų savaičių. Pirmiausia drožkite pas šeimos gydytoją, kad išrašytų siuntimą!“, – robotės tonu raportuoja registratorė.
Luktelėjusi, kol sutrikęs nelaimėlis suvirškins, ką ji pasakė, maloningai informuoja, kad šiandien – čia ir dabar – pacientas turi teisę patekti pas ausų gydytoją, jeigu pats teiksis apmokėti už specialisto paslaugas.
Retai medicinos įstaigose besilankantis vyras traukia piniginę ir moka: 25 eurus už būsimą konsultaciją, o vėliau – 17 eurų už ausies plovimą. Mokamai procedūrai kažkodėl nereikia nei šeimos gydytojo palaiminimo, nei kieno nors nukreipimo.
Ta pati panelė, tik brangesnė suknelė.
Be jokių eilių žengęs į ausų gydytojos kabinetą, atsimena, jog prieš kelerius metus jau yra šičia buvęs, tiktai mokėti tada dar nereikėję.
„Ar dabar Jūs dirbate privačiai poliklinikai?“ – nustebęs klausia daktarės.
„Ir valdiškiems, ir privatiems ligoniams – tas pats kabinetas, tiktai priėmimo laikas skiriasi“, – trukt pečiais gydytoja.
„Suprantu, registratūroje man jau sakė, kad nemokamai pas Jus patekti būtų realu tiktai po kelių savaičių“, – sutrikęs lemena nesusipratėlis.
„Užtat susimokėjus – gerokai patogiau: nėra grūsties, mažiau alinama sveikatos apsaugos sistema ir aš nesijaučiu nuo pacientų srauto išprotėjusi!“ – daktarės tonas toks, jog nesuprasi, ar ironizuoja, ar iš nelaimėlio šaiposi.
„Keista sistema..., – murma vyriškis, stebėdamasis permainomis. – Matyt, sirgti derėtų dažniau, kad susigaudyčiau, ar dar egzistuoja nemokamas gydymas“.
„Galit nevargti: nemokamas gydymas tėra marlinė užuolaida ant akių kvailiukams mulkinti“, – bergždžią kalbą nutraukia cinikė gydytoja.
„O jūs nebijote, kad Jus apskųsiu?“ – murma sutrikęs užsikimšusios ausies savininkas.
„Man 65-eri metai ir aš tuoj išeisiu į pensiją. Ir manęs nebus kam pakeisti, nes visi išvažiavo dirbti ten, kur geriau moka“, – piktdžiugiškai kikena gydytoja. – Administracija maldaute maldaus, kad dar porai metų pasilikčiau darbo vietoje! Kaip suprantate, esu beveik nepakaltinama!“
Specialistė per ilgą darbo karjerą akivaizdžiai pavargo klausytis, kuris pacientas ką įsigrūdo į ausį – jų visų istorijos bukos!
Ligonis pagaliau suvokia, kad ausų daktarė, dirbdama mokamame kabinete, gaus šiokį tokį priedą prie seniai nekylančio atlyginimo. O gydymo įstaiga irgi pasipelnys – tegu ir per nago juodymą.
Padėkime poliklinikoms sutaupyti pinigų maišą.
Punktas pirmas: visiems pacientams diagnozes nustatinėkime tiktai per nuotolį – tegu išsamiai pasakoja ir kompiuterio ekrane pirštu rodo, kur ir kodėl jiems skauda.
Jeigu kompiuterio neturi, tegu neserga. Jeigu nuo tramplino šoka į ežerą, tegu pirmiau iš ausų išsikrapšto prilipusią sierą.
Ir pati pagrindinė, pati seniausia pasaulio taisyklė: jei pinigų neturi, verčiau nesiartink prie gydymo įstaigos!
Ypač prie tos, kuri įstatymais įpareigota gydyti nemokamai.
