Už kelių metrų nuo tiesiamos koncertinos gelžkeliu Baltarusijos – Lietuvos sieną tvarkingu tempu kasdien kerta ilgi sąstatai su Lukašenkos auksu – kalio trąšomis. Nenusimink, hibridagresoriau, be pinigų karui su Lietuva neliksi, – Klaipėdos uostas tavęs nepamirš.
Ant čyderstvos jie dar pasiūlo Lietuvai dėl taikos kreiptis į Jungtinius Arabų Emyratus.
Karas karu, o nešvari Astravo atominės elektra Lietuvos elektros linijomis tokiais pat dideliais kiekiais teka į Latviją. Iš kur, suvaidinus „tarptautinę prekybą“ elektra, paskirstoma atgal į kariaujančią Lietuvą. Diktatoriui reikia pinigų karui – pinigų Lietuva duos.
Antiastravo sąjūdžio didvyriai miega hamakuose ir postuose. Po sunkių karų prieš rinkimus.
Už kilometro nuo išraitytų koncertinos spyglių lietuvis paprašo ugnies. Prisidegti dešimtmilijardinę agresoriaus cigaretę. Per daug nesislėpdami agresoriaus cigaretę traukia suplukę per karą pasienio policininkai, jų sustiprinti atvykę kariai ir stovykla Dieveniškėse nelegalams nepatenkinti Šalčininkų r. valdininkai. Vilniaus valdininkai – ne išimtis.
Karas, o tauta rūko kaip rūkiusi į agresoriaus Lukašenkos sveikatą ir kišenę. Tik nebandykit gėdinti. Padidinkit algas ir pensijas, atšaus ir chi cha. Turbūt tokia kieta karo poza. Didink, kiek nori, bet neakcizinės agresoriaus cigaretės visada bus pigesnės už akcizines.
Tai, koks čia, atsiprašant, karas? Šizofrenija kažkokia, o ne karas. Jei tai karas, tai jis mažų mažiausiai keistas. Ką daryti, kad karas, tegu ir hibridinis, būtų tikras? Kaip nuveikti tryliktą Heraklio žygį – nubrėžti tiesę tarp dviejų taškų?
Jei jau įjungėm tokias sąvokas kaip „karas“ ir „agresija“, o Seimas ta gražia proga nusigręžė kiek nuo Konstitucijos ir žmogaus teisių, logiškas klausimas – kodėl už agresorių maitinančių cigarečių rūkymą nėra baudžiama bent taip, kaip baudžiam paauglius už kanapių suktinę?
Kodėl šauliai dar netikrina valdžios įstaigų rūkyklų, o valdininkai ir pareigūnai už finansinę paramą priešui nėra teisiami karo lauko teismų? Na, gerai bent atleidžiami iš tarnybos?
Į agresiją atsakoma kontrsmūgiais priešui – ne jo aukoms. Elektros linijos, jungiančios Lukašendoniją su Latvija turėjo būti sustabdyta remontui. Kaip „Družba“ vamzdis. Agresorius neturi kuo jos pakeisti. Jis šaudo į mus nelegalais – mes jam išjungiam pinigus už elektrą.
Nori dar pažaisti?
Traukiniai su kalio trąšomis į Klaipėdą užkardomi iki karo pabaigos. Na, bent jau pradžiai kiekvieną vagoną – visus iki vieno – tikrina muitinės ir STT bendra brigada. Baltarusių ir lietuvių reporterių tyrimai atskleidė, kad didžiąją dalį cigarečių kontrabandos Lukašendonija gabena vagonais su trąšomis. Čia jau toookie pinigai, kad net nukvakęs Lukašenka pajėgus suprasti, jog prisižaidė. Štai ir derybų pagrindas: nelegalai – off, kalio trąšos – on.
Jei tai agresija, kodėl nėra adekvataus atsako jai?
O ką daryti su nelegalais, paklausit.
Būsima tvora jų nesustabdys. Be to, kol ji dar bus pastatyta, ir kainuos tikrai ne 41 mln., o du tris kartus brangiau. Galų gale, kai ji bus pastatyta, gali ne tik nelegalų, ir paties Lukašenkos nelikti. Daryti reikia dabar, o Irakas, kaip pripažino ministras Landsbergis po vizito į Bagdadą, raukosi, išgirdęs apie pabėgėlių grąžinimą į tėvynę.
Vietoj sienos, kuri bus tik brangus žaislas, žinant, kad agresorius nelegalus gali pavaryti per Medininkus ar Lavoriškes tiesiai, už dalį tų 41 mln. jau reikėjo sukurti 4-5 min. reklaminį filmą „Welcome to Pabrade“, įgarsinti kurdų bei arabų kalbomis ir paleisti suktis per Irako televizijas.
Scenarijus: jie peršoka tvorą, VSAT juos pagauna ir sukiša į mokyklas, palapines etc. Nykus palapinių vaizdas permušamas žemėlapio stambiu planu, rodančio atstumą nuo Pabradės iki Vokietijos, ir gaudynių vaizdų Lenkijos pasienyje. Interviu su trigubais pabėgėliais, kurie dukart jau buvo pabėgę iš Pabradės centro ir vėl ten atsidūrė. Vietoj hepyendo – klausimas: ar verta už tokią „ekskursiją“ mokėti 15 tūkst. dolerių?
Na, kažkaip taip ar panašiai. O kadangi Lietuvos įvaizdis Seimo seniai nebeknisa, galima dar pridėti ir gerą vaizdelį: Valkiūnas iš Seimo tribūnos ragina maitinti pabėgėlius kiaulių ausimis ir atversti juos į katalikus.
Jei karas hibridinis, tai ir atsakas turi būti simetriškas – hibridinis. Apie karą išvis geriau neprasižioti, jei toleruojam faktą, kad dalis visuomenės ir verslų visiškai legaliai ar pusiau legaliai finansuoja agresorių. Kitaip gresia šizofreniškas skilimas.
Apskritai mūsų politinis ir kitoks gyvenimas kupinas šizofrenijos.
Dviejų žmonių partnerystė, kuri tėra tik jų pačių, nepriklausomai nuo lyties, reikalas, kuris niekam negali fiziškai pakenkti, paskelbta grėsme valstybei, krikščionybei, tradicijoms ir dar bala žino kam. Prezidentas sako, kad Partnerystės įstatymo nebūtų pasirašęs, nes tai artima santuokai. Galima suprasti krikščionių bažnyčias, ypač tas, kurioms santuoka – sakramentas, bet kuo čia dėta valstybė, kuri atskirta nuo bažnyčios?
Tuo pat metu piktybinis nesiskiepijimas per baisiausią šimtmečio pandemiją (mes jau išpilame brangias vakcinas, kai pasaulyje jų šitaip trūksta), kai antivakseriai virsta fabrikais, gaminančiais ypač pavojingas viruso atmainas, kurios gali sukelti dar vieną mirčių laviną, atvesti į trečią karantiną ir naujus milijardinius ūkio ir biudžeto nuostolius, pribaigti sveikatos apsaugos sistemą, pas mus laikomas asmeniniu reikalu.
Prezidentas pasisako prieš privalomus skiepus. Kuriuos klykiantys antivakseriai demagogiškai skelbia „prievartiniais“ ir pasikėsinimu į jų asmens laisves. Nors pandemija taip pat nuolat lyginta su karu, „asmens laisvė“ kenkti savo artimui ir valstybei yra ginama paties Prezidento. Ypač aršiai – tų, kuriems kitų žmonių laisvės ir teisės buvo ir yra 19-oje vietoje.
Sujungti tuos du taškus tiese – Misija neįmanoma ne tik agresoriaus cigaretes rūkantiems pensininkams, bet ir pareigūnams, politikams.
Galva neišneša, kaip gali taip būti, kad už nelegalią kanapių suktinę – kalėjimas, o už nelegalias agresoriaus cigaretes, kurias pakeliais viešai kasdien bendradarbių akivaizdoje traukia net pareigūnai ir valdininkai, – tik chi chi ir cha cha?
Tuo metu, kai prieš Lietuvą vyksta agresija, konservatoriai Sejonienė su Slušnys siūlo ne kaip sumažinti hibridagresoriaus pajamas iš lietuvių rūkomų nelegalių cigarečių, o įteisinti dar vieną veryginę hibridinio karo prieš sveiką protą priemonę – uždrausti piliečiams sekmadieniais nusipirkti legalaus alaus ir vyno.
Kas tai, jei ne politinė ir pilietinė šizofrenija? Ar įmanoma atsispirti agresijai, laimėti hibridinį karą, nesugebant nubrėžti tiesės tarp dviejų taškų?
