Prieš pat 1980 m. Maskvos olimpines žaidynes, mano tėvą – daugiausia gamtos temomis rašiusį žurnalistą ir rašytoją – sovietų valdžia išleido į Kanadą atsisveikinti su mirtinai sergančiu dėde. Kelionėje jį lydėjo ataskaitas KGB rašęs kolega, bet tai nelabai trukdė pamatyti gerokai daugiau, negu įprastai išvysdavo sovietiniai turistai. Tuomet tėvas padarė keistą eksperimentą – užprenumeravo mūsų namų Vilniuje adresu amerikietišką žurnalą „National Geographic“. Net ir pats nelabai tikėdamas, kad toks leidinys pasieks jį šioje geležinės uždangos pusėje.

Įsivaizduokite, kokia tada buvo mano, devynmečio sovietinio mokinuko, nuostaba, kai vieną rytą, atrakinęs pašto dėžutę, radau joje ne „Lietuvos pionierių“, o didelį geltoną voką su storu spalvotu žurnalu anglų kalba. Pasiekdavo mus gal tik kas trečias žurnalo numeris, prieš tai atidžiai perverstas saugumiečių, ar kartais nerašoma kažko blogo apie Sovietų sąjungą arba jos satelitus.

Jau tada amerikiečių mokslininkai savo straipsniuose tvirtino, kad negailestingai iškastinį kurą deginanti mūsų civilizacija keičia žemės klimatą. Tik politikai šiapus ir anapus Atlanto nieko nenorėjo apie tai girdėti. Dar 40 metų visi mes gyvenome būsimų kartų sąskaita.

Seimo patvirtintoje Nacionalinėje klimato kaitos valdymo darbotvarkėje numatyta, kad iki 2045 m. Lietuvoje turėtų nelikti iškastinį kurą naudojančių automobilių. Turtingesnės Europos šalys tą tikslą pasiekti tikisi anksčiau.

2016 – 2020 m. kadencijos Seimas išsisukinėjo nuo Lietuvos įsipareigojimo apmokestinti taršius automobilius, tarsi pamokas praleidęs profesinės mokyklos mokinukas. Premjerui Sauliui Skverneliui rūpėjo tai artėjantys Prezidento, tai Seimo rinkimai, o užrūstinti ketvirčio amžiaus senumo parūdijusiais dyzeliniais penktosios klasės „BMW“ ir „Audi“ A6 važinėjančius savo rinkėjus nebuvo jokio noro. Taip „valstiečių“ kadencijos pabaigoje gimė automobilių registracijos mokestis, ne tik neskatinęs atsikratyti taršių automobilių, o kaip tik sudaręs prielaidas kartą įsigytą senieną drožti tol, kol visai subyrės ir domins tik metalo laužo supirkėjus. Galiausiai S. Skvernelis paliko šią problemą, tarsi šuns šūdą po kilimu, Ingridos Šimonytės vyriausybei – tegul ji politiškai žudosi, bandydama perlaužti dešimtmečiais formuotus lietuvių automobilinius stereotipus.

Aplinkos ministras Simonas Gentvilas tikisi dar šių metų rudenį atnešti į Seimą Motorinių transporto priemonių taršos mokesčio įstatymo projektą. Jei jam bus pritarta, nauji mokesčiai įsigalios nuo 2023 metų sausio 1 dienos – prieš pat savivaldos rinkimus. O tikrąją automobilio naudotojo mokesčio naštą vairuotojai pajus 2024-aisiais – Prezidento ir Seimo rinkimų metais.

Šis mokestis labiausiai būtų juntamas senų didelių ir taršių automobilių savininkams. Jei nelabai tingite, susiraskite į Šeimų gynimo maršą arba tų pačių organizatorių surengtą akciją pasienyje važiavusių automobilių kolonų nuotraukas. Štai jie – tikrieji Motorinių transporto priemonių taršos mokesčio taikiniai.

Vaivorykštės vėliavomis mojuojančius LGBT aktyvistus, ryškiaspalves perėjas ir Tomo Vytauto Raskevičiaus grožį tradicinė lietuvių šeima gali pamatyti tik per televizorių, jeigu laiku neuždengia vaikams akių ar neperjungia kanalo į „Pervyj Baltijskij“. Todėl jų grėsmė šeimos vertybiniam pamatui dažnu atveju gali būti pavadinta įsikalbėta, o ne realia. Net jei Seimui pavyktų priimti Partnerystės įstatymą, mažai tikėtina, kad gėjai lips per tvorą į jūsų namus ir bandys išsitempti į savo orgiją.

Tačiau kiekvienos tradicinės šeimos kieme – prie bendrabučio, daugiabučio ar silikatinėmis plytomis apmūrytos trobelės – stovi svarbiausia vertybė. Už įbrėžtą jos sparną tradicinės šeimos patinas be jokių skrupulų plikomis rankomis galėtų suplėšyti jus į gabalus. Nesvarbu, ar tai šeimyninis „VW Sharan“ TDi, kurio bagažinėje, tarp užlenktų trečios eilės krėslų guli aną vasarą vaikų pamesto dešrainio likučiai, ar iki švytėjimo nupoliruotas BMW X5, plačiais kaip plentvolio ratais. Visi jie, vos užvesti, apsipila juodais dūmais, o pajudėdami nuo šviesoforo gausiai jais pavaišina iš paskos savo hibridiniais kibiriukais riedančius nevykėlius.

Tikras vyras negali nei pats važinėti, nei savo šeimos sodinti į kažkokį gėjišką A ar B klasės automobiliuką. Golfo klasė yra apatinė dydžio riba, skirta studentams ir pensininkams, dar arba jau neužsidirbantiems rimtam automobiliui.

Todėl 2018 m., kai pardaviau seną „Mercedes Bez ML320“ ir pirkau visiškai naują „Opel Corsa“ su vos 1 litro darbinio tūrio 3 cilindrų benzininiu varikliu, visuomenės akyse nustojau būti tikru vyru ir tapau mažuma. Tai yra garantuotas būdas, išliekant bažnytinėje santuokoje su moterimi gyvenančiu heteroseksualu, tapti socialiniu gėjumi. Jeigu pats to nesuprasite, kelyje jums tai būtinai paaiškins pro X5 langus bekonines alkūnes iškišę tikri vyrai.

Klimato kaita gali rūpėti tik iš jos uždirbančių nevyriausybinių organizacijų aktyvistams ir tokioms išlepintoms leftistinių Vakarų paauglėms, kaip Greta Thunberg. Tradicinėje šeimoje tokių nėra ir nebus, o jei bandytų rastis, šeimos galva žino universalų vaistą, tinkantį išgydyti nuo tų visų klimato nesąmonių ir LGBT propagandos – platų Sovietų armijos karininko diržą, pirktą iš senos baltarusės turgelyje, bet visiems demonstruojamą, kaip neva parsivežtą iš „afganų“.

Motorinių transporto priemonių taršos mokesčio įstatymo projekto svarstymas Seime gali tapti žūtbūtiniu mūšiu tarp tų politikų, kuriems iš tikrųjų rūpi, ar dar tinkamą gyventi planetą paliksime būsimoms kartoms, ir visų frakcijų populistų, kuriems lietuvio prisirišimas prie kažkada buvusių prabangiais senų taršių automobilių yra tik dar viena proga apsimesti paprasto žmogaus gynėjais. Ar užteks balsų jam priimti, šiandien tikrai nesilažinčiau, juolab, kad tradicines vertybes deklaruojančiam Prezidentui bus labai sunku atsispirti savo bendraminčių iš Šeimos gynimo maršo maldavimui išgelbėti jų „šaranus“.