Dar prieš kelis mėnesius Lietuvos žiniasklaidoje skandalinga tema buvo vakcinų kiekiai ir vakcinacijos eilės prioritetai. Dabar turime gavę daugiau nei 3,2 milijono dozių, tačiau paskiepytųjų pagal vakcinacijos schemą skaičius siekia tik 1,15 milijono gyventojų (41,39 proc. šalies piliečių).
Ambicingas siekis iki liepos 6-osios paskiepyti 70 proc. suaugusiųjų – neišpildytas. Galima kalbėti apie atskirų institucijų komunikacijos problemas, aiškintis atskirų politikų ambicijas ar užgaidas, bet susiduriame su aiškiu faktu, kad dalis visuomenės pasidavė laisvės nesiskiepyti naratyvui.
Šis naratyvas susideda iš dviejų dalių. Pirmoji – teisės į savo kūną gynyba. Dalis baimės, nerimo ar nežinojimo vedamų žmonių atsisako vakcinacijos, apeliuodami į galimą vakcinos nesaugumą, komplikacijas ar tiesiog paties vakcinavimo proceso baimę. Ši gynybinė reakcija daugiau nulemta psichologinių prielaidų.
Antroji – nepasitikėjimas valstybe, institucijomis, mokslu. Dalis žmonių principingai nepasitiki valstybe ar jos institucijomis, mano, kad mokslininkai yra valdomi paslaptingų didžiųjų galios žaidėjų, o visas vakcinacijos procesas yra kažkokia schema (verslo, biotechnologinių bandymų ar net pasaulio užvaldymo plano dalis).
Ieškant galimybių perkalbėti, reikėtų koncentruotis būtent į pirmąją grupę, nes ji veikiama psichologinių veiksnių, kuriuos vienaip ar kitaip galima keisti. Šiems žmonėms ryžtis vakcinacijai gali padėti autoritetingų asmenų raginimai ir paaiškinimai, giminaičių, draugų ir pažįstamų rato pavyzdys. Veiklia forma gali tapti ir paskatinimai – loterijos, nuolaidos, premijos ar kitos supaprastintos finansinės gerovės paskatos.
Ši žmonių grupė pakankamai atvira argumentacijai ir bandymams perkalbėti, nes jų baimė susijusi tik su konkrečiu vakcinacijos aktu ir jį siejančiais procesais. Tiesa, tam reikalingas aktyvus ir koordinuotas veikimas, socialinių tinklų mezgimas tikrovėje, kai žmonės patys imasi įkalbėti savo pažįstamus asmenis, atsiveda draugus, giminaičius, žinia sklinda per bendruomenes, draugijas ar klubus.
Žymiai sudėtingesnė situacija yra antrojoje grupėje. Tai jau iš principo priešiška publika, gyvenanti savo dezinformacijos lauke, savo socialinių tinklų burbuluose bei skeptiškumą ar atvirą priešiškumą vakcinacijai ginanti kaip vieną iš savo pasaulėžiūros bastionų.
Problema ir ta, kad ši grupė ne tik ignoruoja vakcinacijos procesą, bet ir skleidžia melą, kursto baimes ir nepasitikėjimą visuomenėje. Ji suranda savo rėmėjų bei užtarėjų ir politikos, verslo, žiniasklaidos lauke.
Sąlyginė antivakserių judėjimo sėkmė parodo, kad reikalingos ne tik trumpalaikės komunikacijos kampanijos, bet ir ilgalaikės mokslinio pasaulio supratimo, mokslo populiarinimo strategijos. Tai turėtų būti viena svarbiausių šio nesklandaus vakcinacijos proceso išvadų.
Mokslo populiarinimo strategija turėtų turėti bent jau šiuos tris pagrindinius etapus. Pirmasis etapas – mokslinės informacijos pasiekiamumo, prieinamumo ir dalinimosi auginimas. Šiuo metu žiniasklaidoje ar politinėse diskusijose mokslininkai vis dar kviečiami kalbėti tik siauromis temomis ar pristatydami, komentuodami atskirų tyrimų rezultatus.
Mokslininko komentaras turėtų būti toks pats savaime suprantamas dalykas viešojoje erdvėje kaip ir viešojo gyvenimo kritiko, apžvalgininko ar nuomonės formuotojo nuomonė. Institucijos, visuomeninės organizacijos, bendruomenės turėtų prisiimti atsakomybę dėl mokslinės informacijos, faktų tikrinimo ir nuolatinio dialogo su tais, kurie abejoja ar nepasitiki šiuolaikinės medicinos, šiuolaikinių technologijų teikiamais rezultatais.
Antrasis etapas – moksliškumo vertinimas. Mokslinė informacija nebus priimama taip gerai, jei nuolat kaip alternatyva bus pateikiamas antimokslinis požiūris. Neturiu omenyje mokslo pasaulyje būtino kritikos, tikrinimo, faktų aiškinimosi proceso. Akcentuoju antimokslines pažiūras.
Keistoka, kai astronomui kaip lygiam su lygiu tenka diskutuoti su astrologais, psichologui su savamoksliais gyvenimo ir sėkmės mokytojais, fizikui su paranormalių reiškinių entuziastais, istorikui su pseudoistorikais, o medikui su antivakseriais ir panašiai.
Vieno ar kito reiškinio, proceso mokslinis vertinimas turėtų turėti svarbesnę vietą viešojoje erdvėje, politinių sprendimų priėmimo procese ar tiesiog kasdieniuose pokalbiuose.
Trečiasis etapas – mokslininko kaip elito atstovo išteisinimas. Iš politinio gyvenimo į viešąją erdvę besiveržianti neapykanta elitui paliečia ir mokslo atstovus. Natūralu, kad savo srities specialistas tampa elito dalimi.
Jei politikos viršūnėse nuolat kalbama apie dėmesį ir pagarbą paprastam žmogui, prieš juos pastatant mistifikuojamus elito atstovus, nenuostabu, kad augantis pyktis ar nepasitikėjimas atsigręžia ir prieš mokslo pasaulį.
Natūralus elito atstovas mokslininkas tampa kažkokiu paslaptingu galios statytiniu, kurio klausyti neverta, nes jis ir taip kalba sudėtinga terminologija ar iki kasdienybės nesuredukuota kalba, bet dar ir atstovauja toms paslaptingoms interesų grupėms, kurios trukdo paprastam žmogui gyventi geriau ir laimingiau.
Šie trys etapai turėtų tapti ilgalaikio veikimo ašimi tam, kad mokslinis pasaulio supratimas ateitų iki kiekvieno žmogaus ir sulauktų mažiau baimės, pasipriešinimo, kylančių iš nesupratimo ar valingo nenoro suprasti.
Ar galima išspręsti laisvės nesiskiepyti judėjimo problemą greituoju būdu? Dalį žmonių gali paveikti įkalbinėjimai, argumentacija ar dovanos, bet dalis atsisakymą skiepytis išties traktuoja kaip pasipriešinimą valstybei, institucijoms, elitui, mainstream‘ui ar dar kažkam, į ką suprojektuotas didysis blogis.
Jų sąmonės nepaliečia argumentas apie tai, kad nesiskiepydami jie kelia grėsmę ne tik sau, bet ir savo artimiesiems, aplinkiniams. Toks abejingumas vėl gali užkrauti nepakeliamą naštą sveikatos apsaugos sistemai, sustabdyti verslų veikimą ir valstybės gyvenimą.
Ir čia pats metas būtų pradėti keisti akcentus. Vienų laisvė nesiskiepyti neatsilaiko prieš žymiai bendresnę kitų laisvę gauti sveikatos paslaugas, dirbti ir veikti saugioje aplinkoje. Valstybė negali naudoti prievartos prieš individą, bet ji gali įpareigoti pilietį elgtis pilietiškai ir užtikrinti bendrųjų laisvių veikimą visiems.
Valstybė įpareigoja dalyvauti eisme tik techninės apžiūros patvirtinimą turinčias autotransporto priemones. Valstybė įpareigoja darbdavius užtikrinti darbo saugos sąlygas ir darbuotojus jų laikytis. Valstybė įpareigoja gauti įvairius leidimus ir atlikti tam tikras patikras, jei norite kažką įsigyti ar statyti.
Individas nėra verčiamas. Jis įpareigojamas tam, kad galėtų laisvai veikti. Tad kodėl valstybė negali laisvės nesiskiepyti paversti įpareigojimu prisiimti atsakomybę už kitų sveikatą ir visos sistemos funkcionavimą?
