Dabar mes patys statome sieną, kurią kukliai vadiname tvora – nuo išorinės grėsmės, kuriai suvaldyti, atrodytų, tiesiog neturime kito pasirinkimo. Lygiai taip pat kaip gyvenusieji tūkstančius metų iki mūsų, mes trokštame saugiai užsisklęsti fiziniu atitvaru, kuris žmonėms suteiks saugumo pojūtį. Ir (bent laikinai) atitolins didesnius nemalonumus.
Geležinės sienos griūtis, pasirodo, nebuvo visuotinės draugystės, taikos ir bendražmogiškųjų vertybių triumfo valanda. Veikiau priešingai – prasidėjo naujoji sienų statymo epocha, savo apimtimis ir užmojais gerokai pralenkusi klasikinį iki tol istorikų nagrinėtąjį laikotarpį. Garsioji Hadriano siena, kuri tęsėsi 3 tūkstančius kilometrų nuo dabartinės Sirijos dykumų iki Britanijos, Romos imperiją juosę įspūdingi užtvarai. Graikų, persų, slavų genčių suręsti barjerai, galingosios kinų sienos – visi šie statiniai iš esmės turėjo tą patį tikslą, koks šiomis dienomis formuojamas ir lietuviškos koncertinos raizgytojams. Palikti barbarus anapus, saugoti tai, kas svarbu ir šventa šiapus.
Legendinė Maginot gynybos linija, kuria taip didžiavosi Prancūzija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, vėliau tapo iliuzinio saugumo ir sudužusių lūkesčių simboliu. Hitlerio kariuomenė, miškais aplenkusi milžinišką bunkerių, betono luitų ir spygliuotos vielos inžinierinį šedevrą, parklupdė Prancūziją ir okupavo beveik visą Europą.
Barbarai ir visi kiti laukiniai pavojai, tūnantys ten anapus tvoros, tūkstantmečiais baugino žmones, susispietusius mieste, valstybėje ar imperijoje. Viduje jie jautėsi saugūs ir kūrybingi. Architektai, matematikai, filosofai ir poetai galėjo atsirasti tik uždarose, saugiose teritorijose. Baikščiose visuomenėse, kaip pasakytų mongolų ordos karys prieš perrėždamas eilinio piliečio pilvą. Taip kalbėdamas jis nebūtų visai neteisus.
Mat sienos, suteikusios žmonėms saugumą ir galimybes siekti aukštesnių tikslų, ne tik davė, bet kai ką ir atėmė. Vyrai, išsilaisvinę iš būtinybės tapti kariais, tapo žemdirbiais ir amatininkais, moterys buvo išvaduotos nuo slegiančios maisto gamybos naštos, tačiau karių netekusias bendruomenes ėmė kamuoti demonai, kurie mūsų nepalieka ramybėje ir šiais moderniais, kaip mums atrodo, laikais.
Baimė – pamatinis žinduolio išlikimo instinktas, verčiantis pavojaus akivaizdoje kovoti arba sprukti, paliko tik antrąją galimybę. Civilizaciją lydėjo nesaugumas, atmieštas menkumo jausmo ir nepasitikėjimo savimi. Civilizuotieji tūkstančius metų samdė laukinius, kad šie už kailius, iltis ar monetas kovotų su kitais laukiniais. Pietų ir Šiaurės Amerikos indėnus nuvaryti iš žemių bei išnaikinti padėjo papirkti kitų genčių kariai, nes naujakuriai skrosti priešo pilvų nei mokėjo, nei norėjo.
Per amžius formavosi savotiškas latentinis sienų statytojų psichologijos fenomenas. Nepilnavertiškumo kompleksą gerokai vėliau papildė instinktyvus pavydas laukiniams, kurie yra laisvi, drąsūs ir stiprūs.
O tos žiaurios, gaivališkos ir visa griaunančios barbarų ordos niekuomet neturėjo kito pasirinkimo: tik lavinti berniukus tapti kariais. Juos kankinant fiziniais pratimais, įšventinimo ritualais ir kitais išmėginimais, kurie pažaboja baimės jausmą. Buvo ir eksperimentų: savanorišką asketišką atšiaurių karių bendruomenę mieste be sienų ugdė garsioji Sparta. Tačiau tai veikiau buvo anomalija nei racionalus dilemos sprendimas.
Gyvenančios anapus sienų tautos gimdė, augino ir ugdė kariuomenes, kurių tikslas buvo griauti sienas, užimti miestus ir naikinti civilizacijas. Iki momento istorijoje, kai vakarykščiai barbarai pagaliau tapdavo civilizuota bendruomene. O tada patys imdavo statyti sienas – nuo išorės grėsmių.
Kažkuriuo metu Vakaruose prasidėjo tų laisvųjų narsių plikagalvių ir plunksnuotų karių idealizavimas. Skalpus lupę indėnai, milijonus žmonių išžudę, tūkstančius miestų su žeme sulyginę klajokliai tapo natūralumo, tyrumo simboliu. Šis fenomenas buvo pavadintas primityvizmu, jis gajus ir šiandien, todėl mums taip patinka rankų darbo gaminiai, ekologiniai produktai, akmens amžiaus žmogaus dieta ir visa tai, kas yra „natūralu“. Štai iš kur ir ta mokslo, chemijos, fizikos, skiepų ir viso to, kas iš esmės kuria ir palaiko civilizaciją, baimė. Ji remiasi prielaida, kad laukiniai yra doresni ir tyresni už civilizuotus žmones.
Kokie šiuolaikiški sau beatrodytume, kaip atsainiai besišypsotume skaitydami istorikų veikalus apie baikščius sienų statytojus ir kraujo ištroškusius jų griovėjus, mūsų pasaulį valdo tie patys instinktai ir motyvai. Senosios sienos, lyg ir praradusios gynybinę prasmę nuliejus pirmąjį didelį pabūklą, kuris sutalžė Konstantinopolio gynybą XV amžiuje, atgimė mūsų laikais. Visi yra girdėję apie Donaldo Trumpo sieną su Meksika, bet mažai kas pamena, kad šią milžinišką konstrukciją pradėjo ręsti dar demokratas Billas Clintonas, darbą tęsė ir jį pakeitę respublikonai, ir Barackas Obama.
Tačiau garsioji amerikiečių siena yra tik dar viena milžiniškos dėlionės detalė. Terorizmo grėsmės, masinė migracija ir nepažabojam kontrabanda paskatino valstybes sienas ręsti tokiais tempais, kokių žmonijos istorijoje nebuvo net žiauriausiais barbarų siautėjimo laikais. Saudo Arabija beveik 1800 km plieno ir spyglių siena atsitvėrė nuo Jemeno. Dar kone tūkstančio kilometrų užvaras saugo šią karalystę nuo Irako.
Izraelis yra surentęs vienas rimčiausių sienų visoje planetoje ir atsitvėręs nuo visų savo kaimynų. Šimtai kilometrų betono, plieno, radarų ir kitų aukštųjų technologijų. Indija aklinai užsibarikadavo nuo Pakistano – tvoros driekiasi net per Himalajų aukštikalnes. Teroristų įbauginta Kenija – nuo Somalio. Marokas – nuo Alžyro, Tunisas – Libijos, ir taip toliau.
Pietų Europa, kovojanti su nelegalių imigrantų ordomis, surentė tūkstančius kilometrų tvorų, efektyviai išspręsdama problemas lokaliai, tačiau iš esmės tik perkeldama jas kaimynams, kurie negali padaryti to paties. Pietų srautai susiaurėjo iki jūros kelių, besidriekiančių į Italijos salas. O dabar buvo atvertas penktasis bėglių koridorius – per Minską į Lietuvą.
Trijų metrų aukščio tvora su Baltarusija padės sustabdyti didžiuosius srautus ir turės strateginę reikšmę galimo karinio konflikto atveju. Tiesą sakant, strateginių įžvalgų turinčių lyderių valdomoje valstybėje tai būtų buvę padaryta jau seniai, nelaukiant stebuklingų permainų Minske. Tačiau kaip rodo istorija – tai tik būtinoji, pusinė priemonė. Lietuva privalo sukurti santykių su priešiška Baltarusija strategiją ir nuosekliai jos laikytis – nepriklausomai nuo to, kas čia bus valdžioje po vienų ar kitų rinkimų.
Kadaise vienas galvotas prancūzas sienas pavadino paminklais baimei. Bijančiųjų išeiti į atvirą mūšio lauką prieglobsčiu. Ko gero, ši filosofinė koncepcija mūsų gyvenamais laikais yra netekusi pirminės prasmės, tačiau sienų ir baimės sąsajos neišnyko.
Dar niekada nebuvo taip lengva statyti sienas tarp žmonių, tos pačios tautos atstovų. Visuomenės radikalizacija, skirstymas į savus ir svetimus regint tik balta ir juoda, dar niekada nebuvo taip giliai įsismelkę į žmonių galvas. Nepasitikėjimas savo valstybe, nenoras girdėti kitaip manančiųjų balsų, troškimas žūtbūt išgirsti savo teisimo patvirtinimą, pakeitęs poreikį žinoti objektyvią tiesą. Noras burtis į klanus ir grupes, tverti vis mažesnius gardus artimoje aplinkoje ir savo galvoje – tai yra didieji iššūkiai ir tikrosios grėsmės, kurių jokios spygliuotos vielos ar „Frontex“ mums paskolinti sraigtasparniai neišspręs.
Tai turėsime susitvarkyti patys. Jei nenorime pavirsti įbauginta ir įtaria vakarykščių barbarų gentimi.
