Pirmiausiai reiktų pradėti nuo aiškaus sąvokų apsibrėžimo. Tai, kas vyksta mūsų pasienyje, nėra nei pabėgėlių, nei migrantų krizė. Tai yra Lukašenkos režimo vykdoma hibridinė ataka, kuriai naudojami niekuo dėti ir apgaule į šią ataką įvilioti asmenys. Kaip ir seniau, taip ir dabar Rytų diktatoriai karuose labai mėgsta naudoti žmogiškąsias aukas, nes visose kitose srityse yra beviltiškai atsilikę, žiaurūs ir beširdžiai galvažudžiai.

Šis apsibrėžimas, su kuo realiai susiduriame, yra labai svarbus, nes viešojoje erdvėje yra bandančių sakyti, kad štai čia mes neva patys prisiprašėme tų migrantų, kaip Vakarų šalys 2015-aisiais. Nes neva suteikiame jiems geras sąlygas, vos ne patys kviečiame. Panašios kalbos sklido iš kraštutinės dešinės veikėjų lūpų 2015 m. migrantų krizės metu, kuri supurtė visą Europą.

Tie patys tauškalai sklinda ir šiandien iš panašaus plauko kraštutinių radikalų. Siūlau tokioms manipuliacijoms nepasiduoti, nes Lietuva nesusiduria nei su pabėgėlių, nei su migrantų krize. Esame hibridinės atakos smaigalyje, todėl su ja taip ir turime dorotis.

Ką darome, kad suvaldytumėme šią hibridinę ataką?

Birželį patikslintame valstybės biudžete buvo 16 mln. eurų padidintas Vidaus reikalų ministerijos biudžetas, kuris yra skiriamas Valstybės sienos apsaugos tarnybai (VSAT) įsigyti naują techniką, ekipuotę ir statyti fizinius barjerus pasienyje.

Reikia pripažinti, kad per daugel metų VSAT stokojo tikro dėmesio ir todėl sienos apsaugos pareigūnai nebuvo aprūpinti tinkama technika, ekipuote, ką jau kalbėti apie fizinę sieną. Situacija prie šios valdančiosios daugumos keičiasi kardinaliai.

Kadangi hibridinę ataką reikia traktuoti kaip agresijos veiksmą, todėl į pagalbą pasieniečiams yra pasitelkiama kariuomenė. Yra ne tik dislokuojami kariai asmenų stabdymui, bet jie ir padės statant fizinius barjerus – sieną – pasienio teritorijoje ir kitą infrastruktūrą. Darbai jau prasidėjo.

Duotas aiškus signalas ir pradėtos procedūros dėl per Lietuvos sieną nelegaliai atsiunčiamų asmenų deportacijos. Tiek Premjerė, tiek užsienio ir vidaus reikalų ministrai aiškiai pasakė, kad visi sieną nelegaliai kirtę asmenys bus deportuojami į tą šalį, kurios piliečiais jie yra arba iš kurios iš tikrųjų atvyko. Tam ruošiamos priemonės, Seime trumpinsime deportacijos procedūras, o ministrai kalbasi su tų šalių, kurios deportuotus asmenis turės priimti, Vyriausybėmis, kad procesas būtų greitas ir sklandus.

Šioje vietoje turiu paaiškinti, kodėl sieną kirtę asmenys nėra iškart deportuojami. Deportuoti jų į Baltarusiją nėra prasmės, nes Lukašenkos režimo represinės struktūros tuos asmenis tiesiog paims ir vėl pasiųs per mūsų sieną. Gausis toks beprasmis sukimasis užburtame rate. O, neduok Dieve, įvyks dar ir koks nors ginkluotas susirėmimas. Ką gali žinoti, kai už sienos visam paradui vadovauja pamišėlis.

Pagal tarptautines sutartis, Konstituciją ir įstatymus, Lietuva yra įsipareigojusi kiekvienam – net ir nelegaliai, net ir dalyvaujant hibridinėje ar kokioje kitoje atakoje – sieną kirtusiam asmeniui suteikti humanitarinę pagalbą tol, kol jis ar ji nebus deportuoti iš Lietuvos. Tai reiškia, kad jeigu asmuo serga, jis gaus bent jau minimalų gydymą, jei alkanas – bus pamaitintas, jei ištroškęs – gaus vandens, na, ir, aišku, bent jau minimalų stogą virš galvos.

Esame civilizuota valstybė, todėl turime elgtis civilizuotai ir išlaikyti savo orumą, parodyti, kad mes esame kitokie nei tie greta mūsų, kurie visą šią košę užvirė. Tačiau tai nereiškia, kad į Lietuvą patekę asmenys galės laisvai būti ir judėti mūsų šalyje. Nieko panašaus. Jie bus sulaikomi ir saugomi specialiose teritorijose tol, kol bus sutvarkomi jų dokumentai ir atliekami deportacijai būtini formalumai.

Būtent šis faktas, kad sieną kertantys asmenys yra sulaikomi ir patalpinami į tam skirtas sulaikymo patalpas, o ne laisvai klajoja po mūsų kaimus, miestelius ir miestus, rodo, jog VSAT su šauliais ir kitomis tarnybomis dirba gerai. Tikroji krizė būtų tada, kai visi tie asmenys laisvai klajotų po mūsų šalį. To tikrai nebus.

Taigi, šią krizę tikrai suvaldysime. Ne vieną valdėme ir po kiekvienos krizės išėjome gerokai sustiprėję. Taip bus ir šį kartą.

P.S. Keletas sakinių apie savivaldos atsakomybę. Kaip ir pandemijos metu, taip ir šį kartą keletas merų nusprendė garsiai pašūkauti ir sunkios krizės sąlygomis vėl vykdyti savo, o ne valstybės „politiką“. Tiems merams norėčiau priminti, kad kirtę sieną visi asmenys patenka į kurį nors Lietuvos administracinį vienetą – savivaldybę. Būtent ta savivaldybė valdo didžiumą savo teritorijos ir viešosios paskirties pastatų, todėl visiškai natūralu, kad valstybinės institucijos kviečia savivaldą bendrauti ir bendradarbiauti, nes savivalda turi tam priemones ir galimybes. Manymas, kad už viską valstybėje atsako tik centrinė valdžia, o savivalda tik už tai, kas gero nutinka, yra puikus politinio cinizmo pavyzdys. Gaila dėl tokio požiūrio, nes kai pinigų reikalauti tai tie merai patys pirmi, o kai padėti… na, tikrai ne pirmose gretose.

P.P.S. Tikrai nekalbu apie visus merus. Matome, kad absoliuti dauguma merų ir savivaldybių yra supratingos bei labai prisideda prie bendro reikalo. Kalba eina apie keletą tų, kurie ir kurios tradiciškai mėgsta labai daug žodžių nacionalinei spaudai pasakyti.