Ministrų kabinetas dėl migrantų antplūdžio dar praėjusią savaitę valstybės mastu paskelbė ekstremalią situaciją. Jos tikslas – pagreitinti sprendimų priėmimą dėl logistikos, finansavimo ir kitų klausimų. Nors valdančiųjų atstovai visais įmanomais būdais bando tikinti, kad situacija kontroliuojama ir reikiami žingsniai yra daromi, bet situacija savivaldybėse rodo ką kitą. Nesant tiksliam ir aiškiai koordinuotam planui, tradiciškai matome, kad lengva ranka našta vėl perkeliama ant savivaldos pečių.
Savivaldybės išgirdo vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės prašymą ir savanoriškai visomis išgalėmis bando rasti, kur gali priglausti migrantus izoliacijos laikotarpiui, tikėdamos, kad po to migrantai bus perkelti į netrukus planuojamą pastatyti palapinių miestelį.
Nors savivalda yra gavusi ministrės A. Bilotaitės patikinimą, kad po dešimties migrantų karantinavimui skirtų dienų jie iš savivaldybių tikrai bus iškelti, tačiau savivalda didelių iliuzijų neturi, ar tikrai taip ir bus.
Tačiau panašu, kad iliuzijų pasaulyje gyvena pati Vyriausybė, galvodama, kad migrantų krizė kažkaip staigiai prasidėjusi taip pat staigiai ir baigsis, nors matome, kad migrantų skaičiai kiekvieną parą tik didėja. Ar Vyriausybė tiki, kad tai trumpalaikė krizė ir jos mastas staiga sumažės? Kuo grindžiamas toks tikėjimas? Ar galima manyti, kad kaimyninę šalį valdantis diktatorius staiga ims ir nurims?
Jau dabar stebime, kad pasienio savivaldybės nebeturi, kur talpinti migrantų. Taip pat vis dar negaunama atsakymų į dažnai techninius klausimus – kas apmokės už neteisėtai sieną kirtusių žmonių apgyvendinimą, maitinimą ir suteikiamą medicininę pagalbą. Turime suprasti, kad savivaldybėms reikia laiko pasiruošimui ir patalpų migrantų apgyvendinimui įrengimui, kad jos atitiktų bent minimaliausius higienos reikalavimus. O nesant pasitikėjimui ir tvyrant neaiškumui – šie žingsniai daromi neužtikrintai.
Neretai kalbama, kad ši Vyriausybė įvairias klausimai neturi aiškios strategijos, todėl dažnai šlubuoja ir komunikacija. Užklupusi migrantų krizė rodo, kad strategijos neturintys valdantieji negali suteikti visos reikiamos informacijos tiek savivaldai, tiek ten gyvenantiems žmonėms.
O klausimai „žemiški“. Daugiausia nuogąstavimų gyventojai kelia dėl saugumo užtikrinimo, kur reikėtų kreiptis ir ką daryti, jei gyvenvietėje ar netoli savo namų pamatytų migrantą ar jų grupę? Žmonėms didžiausią nerimą ir baimę kelia nežinomybė, neaiški situacija ir klausimas, kiek visa tai truks. Kol kas užtikrintų atsakymų neturime, o sulaukiame tik patikinimų, kad nesame vieni, kad Europos Sąjunga bandys kalbėtis su Irako ir Turkijos vadovais, nes didžioji dalis migrantų kaip tik plūsta iš šių šalių.
Taip pat turime pripažinti, kad gyventojai nebuvo ir nėra tinkamai ruošiami šiai krizei, nes su bendruomenėmis iš centrinės valdžios niekas nesitaria. Jau dabar savivaldybių merai pripažįsta, kad sprendimai yra priimami vienašališkai, nederinant nei su vietos gyventojais, nei su vietine valdžia, o tik prašant rasti vietas, kur juos laikinai apgyvendinti.
Kaip visada krizių atvejais, nežinomybė ir nerimas gimdo baimę ir pyktį, kuris griauna pasitikėjimą institucijomis ir pareigūnų gebėjimu tinkamai eiti savo pareigas.
Dar praėjusią savaitę Vidaus reikalų ministrė pareiškė: „Mūsų tikslas – suvaldyti situaciją ir asmenų srautus“, bet šiandien matome, kad situacija tik blogėja, o asmenų srautai praktiškai nevaldomi.
Augant krizei dėl pabėgėlių, natūraliai auga savivaldybių nerimas dėl ateities ir didėjantis jų nepasitikėjimas ministrės Bilotaitės pažadais. O kodėl savivalda turėtų pasitikėti ministre, kuri nesuvaldė kur kas mažesnės krizės „Regitroje“, nors ir galvą buvusiam vadovui „nukirto“, tačiau tai problemų neišsprendė. Ir toliau prie „Regitros“ padalinių visoje Lietuvoje matome eiles.
Ir dar vienas klausimas ministrei. Kodėl Vidaus reikalų ministerija, kalbėdama apie savivaldybėms priklausančias patalpas, užmiršta paminėti šiai ministerijai priklausančius poilsio namus bei reabilitacijos centrus?
Ministerijai priklausančios, mokymo centrais vadinamos, bet labiau į poilsines panašios įstaigos galėtų būti pritaikytos pakankamai skaičiui migrantų priimti. Tai yra koncentruota lokacija su tvoromis ir kitomis reikalingomis priemonėmis, todėl saugumą užtikrinti būtų pakankamai nesudėtinga. Kodėl ministerija renkasi kitą kelią – apgyvendinti migrantus tam nepritaikytose patalpose, dažniausiai savivaldybėms priklausančiose kaimiškosiose mokyklose, taip užkraudama naštą savivaldybėms ir keldama įtampą tarp šių kaimų gyventojų. Net neabejoju, kad ir kitos ministerijos savo pavaldume turi taip vadinamus „mokymo centrus“, į kuriuos galima būtų kelti nelegalius migrantus.