Priimančios šalies pasienio pareigūnai daro tai, ko reikalauja įstatymas: samdosi vertėjus, apklausia nelaimėlius, užrašo jų pasakojimus, registruoja visus prašymus ir atiduoda svarstyti bylas migracijos tarnyboms arba teismams.
Migrantui duodamas popieriukas, kad jis yra politinio prieglobsčio prašytojas, ir jis, kartu su kitais šimtais ir tūkstančiais, laikinai apgyvendinamas – bendrabučiuose, stovyklose, kartais – nenaudojamuose aviacijos angaruose, kaip kam pasiseks. Bylas svarsto kurį laiką, kelias savaites, nes teismai ne guminiai, be to, yra teisiniai reikalavimai, kaip Europoje turi būti vertinami tokie prašymai. Teismai samdo vertėjus, kurie tuo brangesni, kuo retesnė kalba. Valstybė prieglobsčio prašytojams samdo advokatus, nes jie savo pinigų neturi, o advokatas priklauso. Išlaidos pučiasi – apgyvendinimas, maitinimas, tie patys advokatai, vertėjai.
Tada dažnas prašytojas gauna neigiamą atsakymą: ne, prieglobsčio nesuteiksime, jam nėra pagrindo, nes tau saugu grįžti į savo šalį. Jeigu tau nepatinka sprendimas, tu gali teikti apeliaciją ir svarstysime iš naujo. Spėkite, kas būna tada. Jis tikrai pateikia apeliaciją (samdomas vertėjas, samdomas advokatas), byla vėl patenka į teismų labirintus, tik jau viskas juda daug lėčiau, nes daugėja bylų tuose labirintuose, jų jau tūkstančiai, nes nauji murzini atvykėliai plaukia į šalį greičiau, negu sistema sugeba su jų antplūdžiu dorotis.
Sistema užtvindyta kaip Neris pavasarį, kai visas sniegas nutirpsta. Išlaidos staigiai šauna viršun. Teismai ir migracijos įstaigos prašo skubaus papildomo finansavimo, nes negali advokatams ir vertėjams nemokėti, nes tada bylos dar ilgiau strigs ir reikės migrantams mokėti išlaikymą ir pašalpas dar ilgiau. O migrantai vis plaukia ir plaukia.
Pradeda nepatenkinti burgzti provincijos gyventojai: mažuose miesteliuose itin staigiai pasijunta svetimšalių antplūdis. Naujieji atvykėliai dažnai nesilaiko įstatymų, jiems priimančios šalies elgesio normos nepriimtinos, labiau pratę nešiotis šaltuosius ginklus, dažnai konfliktus sprendžia kumščiais, vairuoja automobilius be vairuotojo teisių ir be draudimo – pradeda rastis vis daugiau darbo policijai ir socialinėms tarnyboms, ir dar didesnis poreikis vertėjams ir advokatams, nes juk migrantai nekalba vietos kalba.
Deportuoti jų negali, nes jų paraiškos dėl prieglobsčio, pagal galiojančius įstatymus, privalo praeiti visus svarstymo ir sprendimų apskundimo ratus. Kol jie prieglobsčio prašytojai, tol jie niekur nevažiuos: juos gina priimančios šalies įstatymai, kurių keisti irgi neišeina, nes priimanti šalis yra pasirašiusi europines konvencijas ir turi įsipareigojimus prieš visą Europos Bendriją.
Kai teisinė sistema springsta beviltiškai ir išlaidos teisinėms procedūroms pradeda darytis nevaldomos, ir pati situacija sprogdina institucijas iš vidaus, šalies politinė viršūnėlė, tyliai keikdamasi, priima politinį sprendimą ir, griebusi kelis ar keliasdešimt tūkstančių ilgiausiai vilkinamų bylų, visiems prašytojams suteikia, „ypatingos išimties tvarka ir iš humanitarinių paskatų“ nuolatinį leidimą gyventi šalyje. Migrantai pasilieka, gauna naujus dokumentus, tačiau bent jau nebereikia švaistyti milijonų teismams ir apeliacijoms, atvykėliai gali įsilieti į darbo rinką, o ir priimančioji provincija jau labiau prie jų pratusi. Nepasakytum, kad pamėgo, bet kažkaip įprato su jais gyventi. Kaip pripranti prie nepatogių statybų už lango – pirma atrodė triukšmas, šiukšlės, baisu, o paskui kažkaip įpranti.
Jei manote, kad čia aš aprašiau dabartinę situaciją pas mus, jūs tik iš dalies teisūs. Tokia situacija pas mus dar tik prasideda, bet ji bus lygiai tokia (kol nepastatyta siena, mes galime tik stebėti ir registruoti atvykstančius – nes pas mus yra įstatymai, ir mes turime jų laikytis, o kitaip apsaugoti 679 km sienos nėra įmanoma net su visa Lietuvos kariuomene, šauliais, savanoriais, draugovininkais, baikeriais ir sanitarais).
Ne, aš aprašiau situaciją, kuri buvo prieš 25 metus Didžiojoje Britanijoje ir tęsėsi daugiau nei dešimtmetį, kai šimtai ir tūkstančiai murzinų ir savo kalba balbatuojančių migrantų buvo lietuviai.
Tik išlipę iš lėktuvo, jaunos Lietuvos Respublikos piliečiai prašydavosi prieglobsčio, pasakodavo istorijas, kaip Lietuvoje juos persekioja Brazausko smogikai, Landsbergio specialiosios tarnybos, kaip jie yra Jehovos liudytojai ir jiems katalikų gestapininkai neleidžia melstis ir išpažinti savo tikėjimo, kaip valdžia Joniškyje įsakė banditams sudeginti jų turimą parduotuvėlę, nes jie atsisakė balsuoti už Lietuvos Demokratinę Darbo partiją. Ir jie visi tapdavo prašytojais, ir prasidėdavo svarstymų karuselė, o paskui dauguma, tūkstančiai jų, gaudavo leidimą nuolatos gyventi šalyje. Deportuodavo vienetus – tuos, kurie labai rimtai prisidirbdavo smurtiniais nusikaltimais.
Iš kur žinau? Mačiau tas bylas, apklausų protokolus, kalbėjau su pareigūnais ir su tais pačiais lietuviais. Ar aš pats uždirbau ne vieną dešimtį tūkstančių svarų, vakarais namie versdamas bylas, laiškus, protokolus ir išrašus? O, taip. Tai buvo didelis biznis, o aš buvau jaunas ir man vienos algos neužteko. Tada dar nebuvau išmokęs užsidirbti iš rašymo ir kalbėjimo.
„Jokie jie ne prieglobsčio prašytojai, jie ekonominiai migrantai, jie pameluos, ką tik norės, o jūs išsižioję klausote“, – taip sako dabar apie atvykstančius irakiečius, afganus, sirus, somaliečius Lietuvoje, priekaištaudami Vyriausybei.
Lygiai tą patį sakydavo apie lietuvius Britanijoje savo valdžiai britai.
Karmos ratas apsisuko, ir dabar mus Dievulis baudžia štai tokiu ironišku būdu.
Žinoma, per tą laiką prisikaupė palūkanos. Kai kas bus sunkiau. Pavyzdžiui, pagal tarptautinius susitarimus, jeigu nustatoma, kad pabėgėliui nėra saugu grįžti į savo šalį, jį privalo pasiimti pirmoji saugi šalis, kurioje jis atsidūrė. Pirmoji saugi šalis šiuo atveju yra Baltarusija, bet Baltarusija yra ne valstybė, o bandito valdomas režimas, kuris dėjo skersą ant visų tarptautinių įsipareigojimų.
Todėl po Baltarusijos seka Lietuva, ir ką gali Lietuva padaryti, sakykim, su atvykstančiais iš Sirijos ar Afganistano? Sakyti, kad jiems saugu grįžti? Sirijoje karas jau daug metų, o Afganistane jau 70 proc. teritorijos kontroliuoja Talibanas, akmens amžiaus genčių vadų religinis-karinis sąjūdis, kuris kapoja galvas neįtinkantiems žmonėms kaip kopūstus.
Kaimyninis Tadžikistanas maldauja Rusijos pagalbos, nes į Tadžikistaną sprunka nuo Talibano afganai, tarp jų ir ginkluoti, o tuoj pas kaimynus atsibels ir Talibanas, ir tada ten bus ne kaip Kapčiamiestyje ir ne kaip Druskininkuose, o kaip atgijęs pragaras iš 1979-1989, kai sovietai kariavo Afganistane.
Kas laukia mūsų? Paprasta. Pastatyti tinkamą tvorą palei sieną su Baltarusija (tokią, kaip Turkijos pasienyje su Sirija) užtruktų porą metų, jei darbai prasidėtų dabar, mažiau klausant nupušusių humanitarų profesorių iš Skandinavijos universitetų ir Seimo infantilių geranorių plepalų apie tai, kad reikia statyti ne sienas, bet tiltus, ir įvesti taiką bei harmoniją visame pasaulyje. Žinoma, kad meilė nugali viską, bet šiuo atveju meilės reikės šešių metrų aukščio ir gelžbetoninės, su centriniu pravažiavimu patruliams, prožektoriais ir stebėjimo sistemomis.
Kai namie įsistatai šarvuotas duris ir geras spynas, tai juk ne dėl to, kad nemyli žmonių: tiesiog savo šeimą myli labiau negu tuos, kas gali ateiti pas tave į namus.
Pora metų užtruks statybos, tačiau, žinant lietuviškus tempus, greičiau trejus metus.
Kol bus statoma 700 km ilgio tvora, migrantai toliau eis, ir situacija blogės, žmonės bus vis labiau nepatenkinti, koneveiks valdžią, kuri dabar galėtų nors ir stebuklus daryti, vis tiek bus prakeikta kaip Andriaus Kubiliaus laikais, o opozicija krausis taškus į savo krepšį rieškučiomis, ypač provincijoje, kur konservatoriai bus baisesni už velnią ir valstiečiai, ūsuoti bebrai bei agurkinė Darbo partija turės tris metus besitęsiančią rugiapjūtę. Konservatoriams sekasi gauti valdymą pačiais blogiausiais laikais ir paskui jie už savo gerus darbus pralaimi rinkimus.
Paskui 2024 metais valdžia pasikeis, tvora bus pastatyta, ir atėję valdantieji galės sakyti, kad sėkmingai suvaldė krizę, kurią sukūrė prakeikti konservatoriai, Landsbergiukas, Šimonytė ir kiti velniai, o naujai atėjusieji bus gelbėtojai.
Ar tai neteisinga? Žinoma. Ar tai kam nors rūpi? Niekam. Dabartinė migrantų krizė yra problema tik Lietuvai ir jos dabartinei valdžiai. Baltarusijai ji yra pelno šaltinis ir priemonė politiškai spausti ES dėl sankcijų. Europos Sąjunga gali mus užjausti ir duoti pinigų, bet tai ir tiek – visose didžiosiose Europos šalyse mūsų skaičiai kol kas yra juokingi. „Jūs tiesiog nepratę, mes jums padėsime, atsipalaiduokite ir bandykite pajusti malonumą.“
Europoje normalus skaičiavimas prasideda nuo šimto tūkstančių, ten mes su keliais tūkstančiais nesame panašūs į problemą. Turkijoje vien pabėgėlių iš Sirijos yra beveik keturi milijonai. Vokietija laiko normaliu skaičiumi pusę milijono imigrantų per metus. Todėl mes nieko nenustebinsime, ir savo bėdas turėsime spręsti patys.
Kuo ilgiau save gydysime kalbomis, kad „jie pas mus nepasiliks, mes jiems tik tarpinė stotelė“, tuo skaudesnis bus tiesos atradimas. Nes jeigu mes būtume tik tarpinė stotelė, migrantai skuostų miškais link Lenkijos, o nesistengtų mojuoti kameroms, kad tik juos sulaikytų Lietuvos pasieniečiai. Neturėkite iliuzijų. Jie dabar yra mūsų džiaugsmas ir skausmas. Mes suaugome ir tapome turtinga, patrauklia Europos šalimi.
Kažkada mes buvome tokie, kaip jie dabar. Dabar jų eilė būti tokiems, kaip mes tada. Tokia Dievo valia ir toks yra keistas istorijos teisingumas.
