Tokie tariami argumentai neturi jokio teisinio pagrindo, bet keista, kad juos vis dar bando naudoti ne tik V. Landsbergio politiniai oponentai ar konkurentai, bet net ir Seimo teisininkai.
Ne taip seniai, neapsikentęs nuolat kartojamų tokių tariamai „teisinių“ argumentų absurdiškumo, paskelbiau išsamesnę jų nepagrįstumo analizę.
Pagrindiniai faktai, kuriuos verta žinoti, yra taip pat du:
Konstitucinis Teismas savo garsiajame 2002.06.19. nutarime, kurį istorinės tiesos oponentai vis dar bando naudoti kaip savo tariamų teisinių argumentų šaltinį, iš tiesų išnagrinėjo tik vieno mėnesio laikotarpį nuo 1992.10.25, kai referendume buvo priimta naujoji dabartinė Lietuvos Konstitucija, iki 1992.11.25, kai susirinko naujai išrinktas Seimas.
Konstitucinis Teismas nenagrinėjo laikotarpio tarp 1990.03.11 ir 1992.10.25, kai galiojo Laikinoji Konstitucija, su joje numatytu ypatingu Aukščiausios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) Pirmininko vaidmeniu. Konstitucinis Teismas Laikinojo Pagrindinio Įstatymo nenagrinėjo, nes pagal dabartinę Konstituciją Konstitucinis Teismas gali nagrinėti tik dabar veikiančią Konstituciją. Konstitucinis Teismas ir nustatė, kad pagal naująją Konstituciją šio vieno mėnesio laikotarpiu, kai po įvykusių rinkimų dar mėnesį dirbo Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, jo Pirmininkas nebebuvo valstybės vadovu, nes naujoje Konstitucijoje toks vaidmuo jam nebebuvo numatytas.
Tačiau svarbu dar kartą pakartoti ir pabrėžti, kad Konstitucinis Teismas visiškai nenagrinėjo laikotarpio tarp 1990.03.11 ir 1992.10.25, tai yra nenagrinėjo laikotarpio, kai galiojant Laikinajai Konstitucijai buvo skelbiama Nepriklausomybė, kai Sausio 13-ąją Lietuvos Nepriklausomybė buvo ginama, kai vėliau 1991-aisiais pavyko pasiekti Lietuvos Nepriklausomybės tarptautinio pripažinimo. Ir visa tai vyko, kai valstybės vadovu buvo Aukščiausios Tarybos Pirmininkas.
Taigi naudotis Konstitucinio Teismo 2002.06.19 nutarimu, tariamai įrodančiu, kad 1990.03.11-1992.10.25 laikotarpiu Lietuvos Aukščiausios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) Pirmininkas nebuvo valstybės vadovu, yra visiškai nesąžininga, nes Konstitucinis Teismas tokio klausimo nenagrinėjo ir negalėjo nagrinėti.
Antras argumentas, kurį oponentai dažnai naudoja, yra tai, kad Laikinojoje Konstitucijoje, galiojusiose nuo 1990.03.11 iki 1992.10.25, nėra įrašyta žodžių, kad Aukščiausios Tarybos Pirmininkas yra valstybės vadovas. Pagal oponentų aiškinimą, tai reiškia, kad tuo laikotarpiu valstybė ir gyveno be valstybės vadovo.
Savo skelbtame tekste priminiau, kad tarp šiandieninės ES šalių narių labai nedaugelio šalių Konstitucijose yra įrašyti žodžiai apie „valstybės vadovus“. Net galingasis Prancūzijos Prezidentas E. Macron Konstitucijoje nėra vadinamas valstybės vadovu. Peržiūrėjus ES šalių Konstitucijas, pavyko atrasti tai, kad šalia Lietuvos Konstitucijos, kur Prezidentas yra vadinamas valstybės vadovu, tik Ispanijos ir Švedijos Konstitucijose yra aiškiai apibrėžiama, kad jų karaliai yra tų šalių vadovai. Ir viskas, visos kitos ES šalys savo Konstitucijose nekalba apie valstybių vadovus. Bet tai nereiškia, kad nežinoma, ką tose šalyse reikia vadinti valstybės vadovu.
Užtenka pasivartyti enciklopedinius žinynus ir pavyks atrasti skyrelį apie valstybių vadovus, o iš jame pateikiamos informacijos pasidaryti paprastą išvadą, kad nėra tokios Europos Sąjungos valstybės, kurioje žinynas nenurodytų, kas toje šalyje yra laikomas valstybės vadovu, nors tų šalių Konstitucijos tokių pareigų ir neapibrėžia. Tokiais valstybių vadovais yra laikomi prezidentai arba karaliai. Tie patys žinynai nurodo, kad Lietuvos vadovu 1990-1992 metais buvo Aukščiausios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis. Taigi oponentų argumentas, kad 1990-1992 metais Lietuva neturėjo valstybės vadovo, nes to nebuvo įrašyta į Laikinąją Konstituciją, taip pat nėra racionalus argumentas, nes tada reikėtų pripažinti, kad absoliuti dauguma Europos Sąjungos šalių narių neturi savo valstybių vadovų. Tokios šalys nustebtų dėl tokių Lietuvos išvadų.
Politikai Lietuvoje gali turėti skirtingą požiūrį į Vytautą Landsbergį ir jo politinę veiklą. Bet tai nereiškia, kad turėtų skirtis jų požiūris į Lietuvos istoriją. Dar blogiau, kai tikrąją istoriją bandoma pakeisti naudojant visiškai nepagrįstus tariamus „teisinius“ argumentus. Pagarba savo istorijai yra paprasčiausio žmogiškumo, pilietiškumo ir sąžiningumo reikalas.