Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šią savaitę pasirašė įstatymo „Dėl sovietinės liaudies pergalės Didžiajame tėvynės kare įamžinimo“ pataisas, kuriomis uždraudžiamas viešas Sovietų sąjungos ir nacistinės Vokietijos tikslų ir veiksmų Antrajame pasauliniame kare tapatinimas. Uždrausta neigti „sovietinės liaudies lemiamą vaidmenį pergalėje prieš fašizmą“ ir Raudonosios armijos „humanitarinę misiją išvaduojant Europą“.

Prašau Rusijos tyrėjų šį straipsnį traktuoti kaip viešą prisipažinimą įvykdžius nusikalstamą veiką. Pirmą kartą nusikaltau dar būdamas nepilnametis – 1988 m. vasarą keliuose Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio mitinguose segėjau ženkliuką, kuriame baltame fone buvo pavaizduotas sovietinis kūjis su pjautuvu, nacių svastika ir lygybės ženklas tarp jų. Jeigu jaunas amžius galėtų būti lengvinančia aplinkybe, tai mano gynybą gerokai apsunkintų faktas, kad dėl įvykdyto nusikaltimo ne tik nesigailiu, bet ir juo didžiuojuosi. Negana to, Baltijos kelyje stovėjau jau sulaukęs 18 metų. Pastarasis veiksmas įvykdytas iš anksto susitarus ir bendrai veikiant su didele grupe kitų asmenų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.

Laikotarpiu nuo 1992 iki 2021 m., dirbdamas žurnalistu ne kartą viešai neigiau Raudonosios armijos „humanitarinę misiją“, pavyzdžiui, minėdamas jos įvykdytus nusikaltimus prieš civilius gyventojus.
Suprantu, kad nuo šiol teks susilaikyti nuo kelionių į Rusijos aneksuotam Karaliaučiaus kraštui priklausančią Kuršių nerijos dalį pigios rūkytos žuvies paragauti. Į Baltarusiją apžiūrėti LDK pilių taip pat nevažiuosiu, nes uzurpatoriaus Aliaksandro Lukašenkos režimas uoliai vykdo teisinės pagalbos sutartis su Rusija.

Užteks to susireikšminimo. Nusikaltėliu pagal Rusijos įstatymus gali būti pripažintas ir tamsta, mielas skaitytojau. Jei tik kada feisbuke paspaudei „patinka“ po proginės bet kurio mūsų valstybės vadovo kalbos įrašu ar istorinio straipsnio nuoroda. Juk Rusijoje už „laikus“ jau seniai už grotų sodina.

„Prisipažinsiu, malonu būti Rusijos įstatymų pažeidėju“, – smaginosi šią savaitę buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas. Ir atkreipė dėmesį, kad Rusijos tyrėjams ateityje teks daug darbo.

„Pradėti jį galima kad ir nuo EŽTT teisėjų, jei jie ir toliau konstatuos nusikalstamą Molotovo-Ribentropo pakto pobūdį, sovietų vykdytą genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus“, – rašo feisbuke D. Žalimas.

Panašu, kad balandą srėbti gali tekti drauge su visai nenuobodžiais kameros kaimynais.
D. Žalimas siūlo Lietuvai inicijuoti oficialią Europos Sąjungos poziciją tokių Rusijos įstatymų atžvilgiu.

Labai lengva nebus, nes sovietinis Europos išvadavimo mitas tebeturi apsčiai šalininkų ne tik Rusijoje, bet ir Vakaruose. Ne be reikalo V. Putinas Vokietijos-Sovietų sąjungos karo pradžios 80-mečio proga paskelbė propagandinį straipsnį Vokietijos savaitraštyje „Die Zeit“, teigdamas, esą „nepaisant šiandien dedamų pastangų perrašyti praeities puslapius, tiesa yra ta, kad Sovietų kariai atėjo į Vokietiją ne keršyti vokiečiams, o su kilnia ir didinga išvadavimo misija“.

Nepaisant tūkstančių raudonarmiečių išprievartautų vokiečių moterų prisiminimų, tokia istorinė atmintis įkalta į galvas ne tik buvusios socialistinės Vokietijos Demokratinės Respublikos gyventojams, bet ir daugeliui vakarų vokiečių, ypač kairiųjų pažiūrų. O bet koks bandymas ja abejoti ilgai slopintas kaip bandymas reabilituoti nacizmą.

Rusijai visai neblogai sekasi vaizduoti Baltijos šalių ir Ukrainos antisovietinį pasipriešinimą, kaip talkininkavimą naciams, ne todėl, kad turėtų daug argumentų, o pirmiausia dėl mūsų pačių nesugebėjimo sąžiningai kalbėti apie Holokaustą. Kuo daugiau sau kartosime, kad 1941 m. birželio sukilimas buvo vien didvyriškas tautos pasipriešinimas, nematydami nužudytų žydų kraujo ant kai kurių sukilėlių rankų ir antisemitinių Laikinosios vyriausybės pareiškimų, tuo lengviau bus Kremliui įtvirtinti pasaulyje savo naratyvus.

Nors pastaruoju metu ne kartą suabejojau prezidento Gitano Nausėdos sugebėjimais deramai atlikti savo vaidmenį šalies politinėje sistemoje ir netgi pavadinau jį Paksu Antruoju, esu pasirengęs užmiršti visus jo koketavimus su tolimosios dešinės populistais vien dėl Prezidento straipsnio tame pačiame „Die Zeit“.

„Lietuvai, Latvijai, Estijai, Suomijai, Lenkijai Antrasis pasaulinis karas prasidėjo ne prieš 80 metų, o beveik prieš 82-ejus – 1939 metų rugpjūčio 23 dieną, kai Kremliuje buvo pasirašyta SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutartis, o kartu su ja slaptieji Europos padalijimo protokolai. Ir tuo metu SSRS buvo agresorius, ne auka. Tai praeitis, kurios mes niekada neleisime pamiršti“, – rašė G. Nausėda.

Ačiū, Prezidente. Jei prireiks Putino GULAG-e sėdėti kartu, bus smagu – ne tik Artūras Orlauskas, bet ir aš kelis 90-ųjų anekdotus apie tradicinę šeimą prisimenu. O per pasivaikščiojimus galėsite su D. Žalimu pasiginčyti dėl konstitucinių šeimos ir santuokos sampratų. Ir gal net labai nesupyksite, jei drauge pasijuoksime iš svajonės apie „demokratišką ir taikią Rusiją Europos tautų šeimoje“.