Šiomis dienomis Vengrija vėl širdyse, galvose ir ant liežuvio galo. Mūsų ir visos Europos. Vieniems Budapeštas simpatiškas, nes antipatiškas. Kitiems – antipatiškas, nes kažkam labai simpatiškas. Dėl Vengrijos abejingų dabar nėra, nors šios šalies komanda Europos čempionate nieko nenuveikė. Nes ne apie futbolą kalbame. Ir netgi ne apie tokajaus skonio atspalvius. O apie kai kuriuos reiškinius, kurie tolina vengrus nuo Europos, artina prie to, ką apibūdina daiktavardis „režimas“.
Būtent ties Budapeštu prasidėjo ir vis gilėja tektoninis ES politikos lūžis. Kažkas sako, kad tai vengrų reikalai, panašiai kaip ir guliašo prieskonių klausimas. Bet lūžis yra lūžis: arba esi vienoje jo pusėje arba priešingoje.
Apie tai būtent pasakoja nesena istorija su Europos laišku – vieni jį pasirašė, kiti nutarė pasižiūrėti, kas bus toliau. Vilnius numykė ir nepasirašė – atseit ne mūsų, ne Europos reikalas tenkešus auklėti. Atsidūrėme konkrečioje lūžio pusėje. Ta proga imkime ir pasiaiškinkime: ar mus labai toli iki Vengrijos?
Neklystantis lyderis. Mes jo (kol kas) neturime. O vengrai turi: premjeras Viktoras Orbanas, partijos „Fidesz“ įkūrėjas. Specifinis lyderis: vieną kartą pralaimėjęs rinkimus (2002 metais) jis pranešė: „Balsadėžėse aš daugiau nepralaimėsiu“. Ir pradėjo vykdyti unikalų politinį eksperimentą, kurio pavadinimas – „antiliberali demokratija“.
Nuostabus politikos oksimoronas, kurio Europa nesupranta, bet Vilnius, nepasirašęs to laiško, matyt, įsivaizduoja, kas tai per tvarka. O tvarka yra ši: neklystantis lyderis sutvarko viską – tiek mokyklinių vadovėlių istorijos tekstus, tiek teatro direktoriaus paskyrimo reikalą.
Didysis priešas. Vengrai, tikriau V. Orbanas jį turi – toks György Schwartz, jis vėliau tapo George Sorošu. Nereikėtų manyti, kad Orbanas gimė su neapykanta Sorošui kaktoje. Anaiptol: jeigu ne žydų kilmės milijardierius, kažin, ar Orbanas šiandien valdytų Vengriją. Kai Sorošas jam pasakė: „Vaikine, gal norėtum pasimokyti Oksforde?“, Viktoras sutiko tai padaryti. Už Georgo pinigus. Kopijavimo aparatas ir kiti veiklai svarbūs dalykai liberalios partijos „Fidesz“ būstinėje atsirado taip pat už Georgo pinigus. Bet paskui Viktoras paskelbė Georgui karą. Karas liepsnoja. Įdomu tai, kad Orbano priešas po truputį tampa ir daugelio Lietuvos žmonių priešu – emblema. Jeigu reikia kažką iškeikti, pasakai „sorošinis“ ir jau esi beveik vengras. Beveik Orbano draugas. Ta prasme (priešų prasme) mums su Vengrija pakeliui.
Operuotas parlamentas. Mes apie tai kol kas tik kalbėjome: mažiau deputatų – mažiau liberalaus chaoso. Mažas parlamentas – tvarkingas parlamentas. Populistų šventėse – tiek vengrų, tiek mūsiškėse – kartais nuskamba nuomonė, kad įstatymų leidyba galėtų pasirūpinti tautos forumas. Tai ką? Darom konstitucinę reformą?
Darom: 9,7 milijono vengrų 389 Nacionalinės asamblėjos deputatai? Ryškiai per daug. Užteks 199. Padaryta. Parlamentas operuotas.
Valstybinis antisemitizmas. Kolaboravimas su naciais, pogromai, žydų žudynės, antisemitizmas – tai nesibaigiantis atviro nervo klibinimas. Tiek Budapešte, tiek ir Vilniuje. O be to, Sorošas – žydas. Demonizuoji Sorošą, demonizuoji žydus, Holokaustą, kruviną istoriją. Neseniai Budapešte buvo atidengtas paminklas Miklos Horthy. Jo valdymas sutapo su 400 tūkstančių Vengrijos žydų tragedija: vienus deportavo į koncentracijos stovyklas, o kiti buvo išrengti ir sušaudyti Dunojaus krantinėje. Admirolas – tautos didvyris? Ar admirolas – trečiojo reicho kolaborantas? Panašios diskusijos apie panašius veikėjus kaista ir Lietuvoje.
Apynasris universitetams. Išvijęs iš Budapešto Sorošo „Central Europe University“, Orbanas nenurimo. Intuityviai nujautė, kad likę universitetai gali tapti pavojinga intelektualaus bruzdesio ir nepaklusnumo, amžinos opozicijos teisingam lyderiui terpe.
Vengrijos premjeras skyrė daug dėmesio, energijos, lėšų tam, kad ši terpė būtų nukenksminta. Dezinfekuota. Žinoma, ne tautos, o ES pinigais: 2,8 milijardo eurų iš Sanglaudos fondo turėtų pakakti.
Štai taip dienos šviesą išvydo privatūs Orbano vasalų – oligarchų vadovaujami fondai. Jie skiria pinigus universitetams, moka algas profesūrai.
Lojaliai profesūrai, kuri dėsto tai, ką reikia dėstyti. Na, bet pati ekstravagantiškiausia akademinės plėtros idėja buvo ši: atidaryti Šanchajaus universiteto filialą. Pažiūrėsime, kaip seksis kinams Budapešte. Ačiū Dievui, mūsų universitetai kol kas neorbanizuoti. Nors įvairūs murmesiai, esą, raštingi iš aukšto žiūri į neraštingus, po truputį sklinda.
ES? Tarybų Sąjunga... Vengrija yra ES narė. Milijardai eurų į Budapeštą teka. Tačiau premjeras visais įmanomais būdais stiprina naratyvą apie Briuselio biurokratus, išvirkščias ištvirkusių europiečių vertybes. Ši propagandinė giesmė – „ES kaip SSSR“ – unisonu skamba ir Lietuvoje: eilinių feisbuko vartotojų paskyrose ir kai kurių politikų lozunguose.
V. Orbanui jo „antiliberaliosios demokratijos“ idėjos praktinį mechanizmą puikiai įprasmina V. Putino režimas. Žinoma, ne už ačiū. 10 milijardų rusiškų JAV dolerių parama atominei energetikai, vengriškas „Sputnik“ vakcinų eksperimentas kažką sako. Ar nieko nesako? Rusijos milžinė „Rosatom“ įvairius investicinius projektus laimi be konkurso. Kompaktiškas Budapešto parlamentas balsavo už sutarčių su šia Rusijos bendrove įslaptinimą.
Draugystės su Maskva kontekste, mes su Vengrija nedraugaujame. Nes suprantame, kuo kvepia neliberali demokratija.
Žiniasklaida. „Papasakokite apie gyvenimą Kuboje“ – prieš kažkiek metų paprašiau Havanoje vietinio žurnalisto. Kolega pasižiūrėjo į mane, nusišypsojo ir pasakė: „Gal geriau einam ir surūkom po „montecristą“. Panašiai su kolegomis Vengrijoje: gal geriau apie guliašą ir tokajų. Su laikraščiais, naujienų portalais ir televizijomis – panašiai kaip su universitetais, teatrais, farmacija. Tarkime, nepriklausomas naujienų portalas „Index“ buvo finansiškai priklausomas nuo bendrovės „Indamedia“, kuri reguliuoja reklamos srautus. Atsitinka štai kas: bendrovė „Indamedia“ atitenka Orbano įtakos grupei, nukerta reklamos srautus ir tiek nepriklausomų žinių. Kleptokratinis žiniasklaidos kontrolės mechanizmas veikia tvarkingai. Kol kas tik pas juos.
Gelbėkite vaikus nuo gėjų! Suoliukų ir perėjų uždažymo srityje Lietuva ir Vengrija – lyderės. Nors gal ir ne: Vengrija pirmauja. Nes ten už vaivorykštę gali baudą gauti, o pas mus dar ne. Ir be to – tas ES laiškas, kurio nepasirašė Prezidentas, nes niekas mums neturi nurodinėti. Bet tą patį sako ir apgintasis Orbanas. Jis sako: mes, vengrai, specialūs. O kadangi specialūs, vadinasi, mūsų vaikams „Hario Poterio“ išminties akmuo ir paslapčių kambarys – kenksmingi. Kodėl kenksmingi? Todėl! Žiūrėkite, labai atidžiai žiūrėkite, kol rasite užuominų apie homoseksualumą. Vengrija jau įtraukė šį filmuką vaikams į juodąjį sąrašą. Kada pas mus nepilnamečiams uždraus „Harį Poterį“?
