Ir jie piktinosi juo. O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose.“
Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė. (Mk 6, 1–6)
Jėzus gimė Betliejuje, bet augo ir dirbo dailide Nazarete. Taip šis miestelis tapo Jėzaus tėviške, kuri jo užaugusio ir skelbiančio Dievo Karalystės atėjimą nebepriima. Nazareto gyventojai iškėlė teisingus klausimus, tačiau ieško atsakymus labai arti ir paskubomis.
Greitas sunkių problemų „uždarymas“, užkerta kelią gilesniam ieškojimui, atvirumui. Atmetimas, daugelyje atvejų, atskleidžia mūsų poreikių neatitikimą, o ne tiesos poreikį.
Evangelijos tekstas pateikia ir vieną iš netikėjimo argumentų – čia pat gyvenantys, visiems pažįstami Jėzaus broliai ir seserys (Mk 6, 3).
Žodžiai, kuriais senojoje graikų kalboje vadinti „broliai ir seserys“ bei jų atitikmenys aramėjų kalboje, Jėzaus laikais nurodydavo ne tik tų pačių tėvų vaikus, bet ir artimus giminaičius, neapibrėždami giminystės laipsnio.
Negana to, kruopštūs tyrimai atskleidė, kad dvi minėtosios kalbos nepajėgios taip perteikti giminystės laipsnių gausos, kaip tai tiksliai juridiškai perteikia moderniosios kalbos.
Šeimos ir genties jausmas anuomet buvo labai stiprus ir ryšiai tarp įvairių giminaičių buvo kur kas „broliškesni“ nei šiandien. O Jėzui kartais taikomas žodis „pirmagimis“ (Lk 2, 6) reiškė tiesiog „vienturtis“.
Beje, Jėzus vadinamas ne tik dailide, bet ir Marijos sūnumi (Mk 6, 3). Priešingai žydų papročiui, pagal kurį žmogus vadinamas tėvo sūnumi, toks Jėzaus apibūdinimas atspindi evangelisto Morkaus tikėjimą, kad Dievas yra Jėzaus tėvas (Mk 1, 1. 11; 8, 38; 13, 32; 14, 36).
