Taip pat ir prezidentas Gitanas Nausėda ne į populiarumo viršų lipa, o įspraustas į kampą metė paskutinę kortą, ir štai sąskaitoje padidėjo likutis. Kaip žmogui, kuris pardavė šeimos sidabrinius šaukštus, o dar, įkeitęs butą, gavo kelis tūkstančius paskolos ir dabar jam gyvenimas kuriam laikui geras. Buvo Lietuvoje prezidentas, kurį gydė vyniodami į tualetinį popierių, o šitas prezidentas virtualiai vyniojamas į celofaną, kaip vyniojama apvytusių gėlių puokštė, kad nors kelias valandas išlaikytų, iki nuvažiuosime į jubiliejų.
Kai prarandi paramą tarp visų padorių politinių jėgų, belieka marginalai, celofanai, orlauskiniai humoristai, nusikaltėliai ir įbauginta tamsi masė. „Elgetos neturi pasirinkimo“ (beggars can’t be choosers), sako angliška patarlė, ir aš tikiu, kad normalioje situacijoje Gitanas Nausėda nesirinktų šios, vis labiau neišrankios, pozicijos. „Jis buvo toks nemėgiamas aplinkinių, kad draugais laikė visus, kas tik jo atvirai neįžeidinėjo“, rašė XIX amžiuje vienas škotų rašytojas apie apgailėtiną personažą, kuris net nesuprasdavo, kad aplinkiniai jo vengia.
Žinoma, keliaujantis cirkas su balionėliais vargiai gali būti vadinamas politine jėga (nors tetos teisėjos sambūris kelias vietas Seime buvo išstenėjęs, tik politinių pasekmių jokių nebuvo, išskyrus tai, kad skudurinių lėlių teatre dabar pasipildė personažų kolekcija), o ir iki rinkimų toli. Todėl svajotojai ir kalba apie priešlaikinius rinkimus, tačiau, kaip jiems būdinga, nelabai sugeba paaiškinti, kokiu pagrindu jie turėtų vykti ir kaip jie tai galėtų pasiekti. Nori, ir tiek. Aš, pavyzdžiui, noriu būti pakviestas į Lietuvos krepšinio rinktinę – tai mano šansai šiuo metu yra geresni, negu tų priešlaikinių rinkimų.
Tačiau ne puodais barškantys ir ne mediniais kardais mojuojantys gamtos stebuklai yra didžiausia grėsmė šiai Vyriausybei.
Šalis išgyveno sunkų ir alinantį karantiną, buvusios Vyriausybės patyčias, chaosą ir melavimą (bei kovą su asmeniniais alkoholio demonais), naujosios valdžios pradinį neryžtingumą ir blaškymąsi bei kai kurių koalicijos partnerių infantilų elgesį, ir dabar, rodos, atėjo atokvėpio laikas: vasara nuostabi, ekonomika varo fantastiškai, žmonės turi daug pinigų ir daug vartoja, perka viską iš eilės, nuo sodybų iki automobilių (kaip viskas gerai, jau rašiau DELFI) ir, atrodytų, galima būtų save paploti per petį ir atsipūsti, bet kur tau. Argi gali būti grėsmės šalyje, kurios didžiausia problema yra vaivorykštinės perėjos ir ginčai dėl to, ar pavadinti šalies vadovu žmogų, kuris prieš trisdešimt metų buvo šalies vadovas?
Gali, ir šiandien Lietuvos Respublika jau yra karo stovyje, nes tai, kas vyksta Baltarusijos pasienyje, yra tikrų tikriausias hibridinis karas. Tai karo veiksmai, jau išbandyti pasaulyje, ir Turkija tokiu ginklu sėkmingai šantažuoja Europą nebe pirmi metai. Tas ginklas yra pabėgėliai.
Visų kariuomenių visi generolai visada ruošiasi praėjusiems karams. Lietuva yra gana gerai pasiruošusi visokiems Luhansko arba Osetijos scenarijams arba teoriniam Klaipėdos Liaudies Respublikos kūrimui, paskelbus referendumą su žaliųjų žmogeliukų priežiūra. Tačiau mes turime kitą silpniausią vietą, kurią galvojome esant apsaugotą tarptautinių konvencijų ir per tris dešimtmečius sėkmingai taikytos praktikos. Ir priešai tikrai kirto į pačią silpniausią vietą, nes kam sudėtingi sprendimai, kai yra paprasti.
Paaiškinu paprastai. Lietuva turi 679 km ilgio sieną su Baltarusija, teroristine valstybe, kuri nesilaiko jokių normų ir taisyklių, ir veikia kartu su Rusija – kita teroristine valstybe, kuri jau ne kartą ir ne du parodė, kaip moka veikti nekonvenciniais, asimetriniais būdais: kibernetinėmis atakomis, nuodais, propagandos karais, veiksmais per trečiuosius žaidėjus. Vladimiras Putinas siunčia ne tankų divizijas ne todėl, kad neturėtų tų divizijų, tiesiog hibridiniai veiksmai jam asmeniškai labiau patinka, ir pasekmių po jų arba nebūna, arba jos būna lėtos ir ne tokios skausmingos.
Kodėl Putinui labiau patika gudrūs veiksmai ir „kelių ėjimų“ kombinacijos? Vaikystėje žiauriai skriaustas ir namie, ir gatvėje, jis turi ypatingą prieraišumą netikėtam smūgiui, magiškiems ginklams ir „netikėtumo faktoriui“, kuris rusų karo moksle yra ypač godojamas. Jei negali būti stipresnis ar greitesnis, elkis taip, kaip niekas nelaukia.
Būtent iš ten ir yra Putino makabriškas potraukis nuodijimui retu ir prastai tinkamu koviniu chemikalu „Novičiok“: politinius oponentus, nepatikusius poetus arba buvusius žvalgybininkus galima buvo švariai ir nepastebimai išsiųsti į geresnį pasaulį dešimtimis tradicinių būdų, žinomų viso pasaulio diversantams, tačiau reti nuodai yra žymiai įdomiau.
Beje, čia pat yra ir Putino asmeninis pasididžiavimas pirmąja pasaulyje, analogų neturinčia ir pačia geriausia rusiška vakcina nuo Covid-19, kurios stabilios gamybos rusai taip ir nesugebėjo organizuoti, ir animaciniai filmukai apie kosminio amžiaus ginklus, kai tikrovėje Juodosios jūros laivynas aprūpintas laivais, kurių kas antras neplaukia ir yra tik priedas prie inkaro, o palaikymą iš oro užtikrina aviacija, pastatyta Leonido Brežnevo laikais. Keleivinį „Ryanair“ lėktuvą pabauginti sugeba, bet tik tiek. Maždaug kaip skraidanti BMW troikė-chuligankė prarūdijusiu korpusu, kuri grėsmę kelia tik autobusų stotelėms.
Tačiau grįžkim prie tos 679 km ilgio sienos su Baltarusija. Siena, švelniai tariant, skylėta. Jos dalis stebima, tačiau jeigu pažeidėjas ją kerta, net jei jis yra sulaikomas, grąžintas jis dažniausiai būti nebegali, jeigu Baltarusijos pusė nenorės jo priimti. Tai – kaip nerakintos durys į jūsų namą, kur iš gatvės gali ateiti kas tik nori, jei tik jūs nestovite prie tų durų asmeniškai su ginklu ir nevaikote įsibrovėlių, bet kol jūs prie vienų durų, kiti lipa per garažą arba per langus. Ir įstatymai tokie, kad kai tik įsibrovėlis patenka į jūsų teritoriją, jūs nebegalite jo išmesti lauk į gatvę arba grąžinti į tuos namus, iš kur jis atėjo: ne, jis yra jūsų atsakomybė, jūs juo privalote rūpintis kaip savo šeimos nariu (arba geriau). Bent jau tikrai nepakišite jam tokio maitinimo, kaip vaikų ligoninėje arba kaip dalyviams per Dainų šventę.
Žinoma, kai kas gal pagalvotų susodinti įsibrovėlius naktį į autobusiukus ir nuvežti prie kito kaimyno namo, kuris tuo metu išvykęs į Tenerifę, ir tikėtis, kad jie ten apsigyvens, nuo jūsų galvos pasitrauks ir taps kaimyno problema. Bet jūs – ne koks asocialas ar banditas, ir taip elgtis negalite sau leisti.
Tai yra būtent Lietuvos situacija šiandien. Baltarusija gali atvežti pabėgėlių prie tos 679 km ilgio sienos šimtais (jei Lukašenkai kada pristigtų savų, įsivaizduokite, kiek gali, esant reikalui, jų patiekti Rusija), o mes tegalime statyti palapinių miestelius. Pabėgėlių kiekis pas mus bus toks, kokį pasirinks Putinas (nes pats Lukašenka, arba nauja figūra, kuri ateis po jo, nesprendžia nieko, Baltarusija jau yra faktinė Rusijos kontroliuojama teritorija).
Tikėtina, kad bus taikomas „lėtai verdamos varlės“ metodas: jei dabar pabėgėlių būtų užvežama po tūkstantį žmonių per parą, Lietuva ir sąjunginkai būtų priversti staigiai imtis radikalių priemonių. O dabar mes dar turime iliuziją, kad kaip nors susitvarkysime.
Jei jums atrodo, kad palapinių miesteliai jau yra brangu ir nepatogu, tai palaukite, kol praeis vasara ir reikės ieškoti ilgalaikių sprendimų: su infrastruktūra, medicinos paslaugomis, maitinimu ir apsauga.
Be to, jei manote, kad pabėgėlių stovyklose ar centruose nepradės pamažu atsirasti naujų gyventojų, kurie gims jau Lietuvos Respublikoje, tai manykite iš naujo. Jiems irgi reikės pediatrinės medicinos, paskui – mokymo įstaigų. Iš kur žinau? Nes taip būna visose pabėgėlių stovyklose visur, kur jos yra.
Be to, daugumas pabėgėlių yra iš tokių kultūrų, kur poros nelaukia idealių sąlygų ir keturių kambarių buto Bajorų Terasose, kol nuspręs pagaliau turėti vaikučių. Tai tiesiog kultūrinis skirtumas tarp Vakarų (kurie esame mes) ir tarp tų šalių, iš kurių žmonės bėga neapsisukdami.
O žinote, kas dar bus pas mus, kaip kitur pasaulyje? Pabėgėlius, deja, labai sunku integruoti į šalies gyvenimą – kad jie susirastų darbą, išsinuomotų sau būstą ir pradėtų rūpintis savimi. Jie nėra blogesni žmonės, tiesiog aprūpintas gyvenimas kerta per motyvaciją: ukrainietis statybininkas arba vairuotojas iš Moldovos, nepraleidęs nė dienos valstybės apmokėtame būste ir negavęs nė vienos porcijos nemokamos sriubos (nes ne to jis atvyko į Lietuvą), galvoja visiškai kitaip, negu tie nauji atvykėliai, kurie šiandien jau pageidauja maisto iš McDonald’s ir, kaip suprantate, nemokamai. Su kiekviena diena bus vis sunkiau rasti jiems variantų, ir už visa tai mokėsime mes, šalies gyventojai ir verslai.
Jei dinamika liks nepakitusi, po metų ar dviejų pabėgėlių problema bus Ingridos Šimonytės galvos skausmas numeris vienas. Vakarų Europoje pabėgėlių krizės klibino (ir išklibindavo) ne vieną Vyriausybę, ir čia jums ne šeimų maršai, ne vaivorykštės ir ne galimybių pasas, kuris ne visiems patinka.
Bet gal čia viskas tiesiog stebuklingai baigsis, ir ūsuotasis bulvių fiureris arba Kremliaus piktasis nykštukas mus paliks ramybėje? Jūs gal paklausite, o kodėl aš manau, kad Lukašenka ar Putinas toliau vykdys šio hibridinio karo veiksmus? Aš jums, kaip žydas, atsakysiu klausimu į klausimą (aš, deja, ne žydas, bet čia toks išsireiškimas). O kas turėtų ar galėtų jiems sutrukdyti? Ar Kremlius kada nors savanoriškai nustojo vykdyti kenkimo veiksmus, jei (a) tie veiksmai gerai pavykdavo ir (b) mainais Kremliui nepasiūlydavo ko nors kito, kad jis liautųsi?
Jeigu kaimynas ateina pas jus į namus ir nesiklausęs geria alų iš jūsų šaldytuvo, kodėl jūs manote, kad vieną dieną jis apsigalvos ir nustos tai daryti? Taip ir Putinas. Jis valdžioje jau du dešimtmečius, ir blogų elgesių nemeta, tik prisigalvoja naujų.
Tiesa yra tokia, kad mums teks rasti daug naujų milijonų pabėgėlių priėmimui ir daugiau milijonų, siekiant juos integruoti Lietuvoje. Šimtų milijonų reikės, kad būtų pastatatyta fizinė tvora, kaip tarp JAV ir Meksikos, pasienyje su Baltarusija. Ir net tą tvorą turės patruliuoti tūkstančiai pasieniečių.
Tuos pinigus turės kažkas uždirbti, ir jau turimos darbo jėgos nepakaks (jau ir dabar nepakanka darbo rankų). Todėl mūsų pačių saugumui reikia jau dabar, skubiai, leisti verslui kviestis tiek reikiamai kvalifikuotų žmonių iš tokių šalių, kaip Ukraina, Rusija, Moldova ar Uzbekistanas, kiek verslui yra reikalinga. Kad leidimai dirbti Lietuvoje būtų išduodami per 48 valandas, jeigu tam reikia papildomų migracijos pareigūnų, samdyt ir juos. Nes tik auganti ekonomika sugebės generuoti pakankamai pinigų, kad galėtume šį karą kariauti iš jėgos pozicijų.
Gal jums ir ironiška, kad reikės daugiau imigrantų, kad tvarkyti problemas, kylančias dėl kitų imigrantų. Tačiau, kaip žinoma, nuo ko susirgai – tuo ir gydaisi. Tik labai svarbu negaišti, antraip kitą vasarą vietoj muzikos festivalių visose pievose bus vien pabėgėlių palapinių miesteliai.
