Net jeigu rudenį bus kažkoks susirgimų kreivės bangavimas dėl indiškos viruso mutacijos, Lietuva neužsidarys. Nes visi, kam tik rūpi nuosava ir artimųjų gyvybė, jau turėjo galimybę pasiskiepyti. Jokių amžiaus ribojimų, net eilių beveik neliko, tik nueik ir atkišk petį.
O kas savanoriškai tokios Dievo bei mokslo dovanos atsisako, prisiima ir atsakomybę už savo pasirinkimą. Gal gražią urną pelenams nusižiūrėjo ar bijo, kad sename šeimos kape vietos gali nelikti, jeigu ilgai dels. Sveikatos apsaugos sistema dėl jų nesugrius, paskiepytiesiems jie beveik nepavojingi, todėl trečiąjį karantiną dėl savižudžių gelbėjimo skelbti ir varžyti tuos, kas klusniai vykdė visas Sveikatos apsaugos ministerijos ir Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, būtų nesąžininga.
Net ir visiškai susigrąžinus įprastą gyvenimo būdą, mes niekada neužmiršime sukrečiančių pandemijos patirčių, pasakosime savo vaikams ir anūkams, kaip pirmosiomis dienomis negrabiais dygsniais siuvomės kaukes, rodydavom kitoje savivaldybėje esančio nekilnojamojo turto nuosavybės pažymėjimus policijos postuose, maišais pirkome kruopas ir traukėmės atatupsti nuo parduotuvėje užsikosėjusio praeivio.
Kad ir kiek kančių, finansinių nuostolių ir praradimų atnešė pandemija, žmogaus atmintis taip veikia, jog po daugelio metų labiausiai norisi prisiminti tai, kas per karantiną buvo gero. Dabar į tai tiesiog neatkreipiame dėmesio, nes visi suvaržymai ir veiklos ribojimai taip įkyrėjo, kad tik norisi greičiau grįžti į ikipandeminį būvį. Tačiau pabandysiu išvardinti tai, ko galbūt pasiilgsime pasibaigus karantinui arba pritaikysime popandeminiame pasaulyje.
Galimybė bendrauti su valstybės institucijomis nuotoliniu būdu
Ar dar prisimenate, kaip kažkada tekdavo keliauti iš vienos įstaigos į kitą, renkant popierines pažymas, gaudyti valstybės tarnautojus kava kvepiančiuose įstaigų koridoriuose ir mintyse keiksnoti biurokratus? Per pandemiją paaiškėjo, kad internetu bendrauti su Sodra, VMI, Užimtumo tarnyba, registrų centru ir savivaldybėmis yra gerokai greičiau ir patogiau. Karantinas baigsis, bet nuotoliniam aptarnavimui pritaikytos sistemos liks, todėl labai tikiuosi, kad visos postsovietinės popierizmo ir parašiukų rankiojimo tradicijos nebus sugrąžintos.
Nuotolinis darbas
Minkštos šlepetės, ištampytos treninginės kelnės apačioje ir idealiai išlygintais marškiniais bei kaklaraiščiu papuošta viršutinė kūno dalis, kuri matosi per „Zoomą“ – tai buvo nuostabu. Per klaviatūrą prabėgantis katinas, dėmesio reikalaujantis šuo ar netyčia į kameros akiratį patekęs nuogas šeimos narys – internetai leipo juokais nuo tokių istorijų. Iki karantino įtariai dabą iš namų vertinę darbdaviai tiesiog neturėjo kito pasirinkimo, o netrukus įsitikino, kad jaukiai įsitaisę savo namuose žmonės dirba gerokai produktyviau, negu triukšmingame biure. Jei bent dalis nuotolinių darbo vietų tokiomis išliks ir po karantino, vien dėl biurų išlaikymo išlaidų sumažėjimo sutapytos lėšos kada nors viršys pandeminius praradimus. Paaiškėjo, kad visai nebūtina visiems susigrūsti į sostinės miegamųjų rajonų daugiabučius, bet taip pat sėkmingai galima dirbti iš trobelės pamiškėje.
Pinigų lietus
Per pirmąjį karantiną pradėjusi dosniai dalinti skolintus pinigus Sauliaus Skvernelio vyriausybė neabejotinai pirmiausiai žiūrėjo į artėjančius rinkimus. Dosnumas pasiteisino, nes LVŽS pralaimėjimas 2020 m. rudenį nebuvo toks triuškinantis, kokio galima buvo tikėtis. Antrąjį karantiną paskelbusiai Ingridai Šimonytei neliko nieko kito, kaip pratęsti bent dalies išmokų mokėjimą, nors gavėjų ratas kelis kartus susiaurėjo. Pavyzdžiui, Darbo paieškos išmoką dabar gauna tik tie, kas prarado darbą per pandemiją, o ne visi dešimtmečiais jo neturėjusieji. Labiausiai dėl valdžios dosnumo aimanavo parazituojantys provincijos darbdaviai, pamatę, kad niekas nenori jiems vergauti už pusę MMA. Sunku pasakyti, ar valdančioji dauguma pakluso jų spaudimui, ar tiesiog vengė dar labiau išpūsti valstybės skolą, bet analizuojant greitą Lietuvos ekonomikos atsigavimą nuo pandeminės krizės neišvengiamai teks pripažinti, kad „pinigų lietus“ nemažai prie jo prisidėjo.
Augant ekonomikai, bet išliekant dideliam struktūriniam nedarbui, vėl pradėsime diskutuoti apie universalių bazinių pajamų modelį. Nes prezidento Gitano Nausėdos propaguojama gerovės valstybė, išlaikant dabartinę socialinės paramos sistemą, turi savybę pati suvirškinti tiek pinigų, kiek į ją bus įlieta. Skirstytojų ir gerovės prižiūrėtojų aparatas pūsis, kurs begalę „minkštųjų“ projektų, bet skurdas nuo to mažėti neskubės. Universalių bazinių pajamų modelis leistų atsisakyti brangiai kainuojančio socialinės paramos aparato. Tačiau sunkiai dirbančiai ir daug mokesčių mokančiai visuomenės daliai gali būti nelengva toleruoti jų uždirbtų pinigų dalinimą tiems, kuriuos ji linkusi vadinti veltėdžiais.
Kelionės po Lietuvą
Kai valstybių sienos dėl pandemijos užsidarė, o prie didmiesčių Kalėdų eglučių patruliavo pareigūnai, įspėjantys praeivius nesibūriuoti, lietuviai ėmė dairytis į tas mūsų šalies vietas, kurių anksčiau nepastebėdavo. Kuo atokesnis pažintinis takas, kuo mažiau žmonių jame galima sutikti, tuo labiau jis tiko kantininiams pasivaikščiojimams. Pavasarį žmonės masiškai siuntėsi paukščių balsus ir augalus atpažįstančias telefonų aplikacijas, o dviračiais važinėti ėmė net ir tie, kas dar visai neseniai vos galėdavo susilaikyti savo visureigiu nenuskindami, jų manymu, eismą trukdančių įkyruolių.
Jeigu net Kalifornijos pakrantes įsimylėjęs Andrius Užkalnis kuriasi su savo Fausta ir dviem šunimis sodininkų bendrijoje, tai visi kiti, net ir atsivėrus sienoms, neužmirš kelių į Anykščius, Birštoną ar Merkinę.
Savanorystė ir žmonių solidarumas
Ligoninių COVID-19 skyriuose ir skiepijimo centruose medikams talkinantys savanoriai tapo pandemijos didvyriais. Tačiau nežinomų herojų būta gerokai daugiau, nes šimtai tūkstančių žmonių aukojo pinigus medikų apsaugos priemonėms, užsakinėjo maistą vienišiems kaimynams, guodė ir drąsino sutrikusius ir netekties ištiktus žmones. Mes subrendome kaip pilietinė visuomenė, o saujelės išsišokėlių protestai prieš kaukes, slampinėjimai po ligoninių langais ir melagienų platinimas socialiniuose tinkluose tik pademonstravo, kokia laisva visuomene tapome, kad net juos galime toleruoti.
Pandemijos išjudinti savanoriauti žmonės ir pademonstruoti solidarumo pavyzdžiai niekur nedings ir karantinui pasibaigus. Nes visada bus tų, kuriems dabar pat reikia pagalbos ir užuojautos, o valstybės institucijos dar nespėjo įvertinti ar pagal įstatymo raidę ta parama jiems priklauso.
Sąrašą galima tęsti. Tolstant karantinui, kone kiekvienas ras ką malonaus prisiminti. Gal nuoširdesnį bendravimą su vaikais, įprotį dažniau plautis rankas ar praeivių pastangas laikytis distancijos nesibraunant į privačią erdvę. Teisūs buvo pandemijos pradžioje kalbėjusieji, kad pasaulis po jos jau nebebus toks, koks buvo. Karantino patirtys mus pakeitė: vienus užgrūdino, o kitus palaužė ar pastūmėjo į ekstremizmą. Tačiau visi drauge, kaip pilietinė tauta ir visuomenė, dabar esame gerokai stipresni, negu buvome prieš pandemiją.
