Popiežiaus valstybė Vatikanas žengė precedentų neturėjusį žingsnį: išsiuntė diplomatinę protesto notą Italijos Respublikai ir pareikalavo pataisyti neapykantos dėl homofobijos, transfobijos, bifobijos ir kitų lytinių fobijų įstatymą. Maža to, mandagiai, bet griežtai ir aiškiai parašė: tas nelemtas įstatymas – „legge Zan“ – prieštarauja konkordatui ir Laterano paktui, kuriuo 1929 metais fašistinė Italija pripažino Šventąjį apaštalų sostą suverenia valstybe.
Įvyko tai, ko iki šiol nėra buvę: Vatikanas, užuot pasitelkęs dvasingus ir įtaigius „moral suasion“ – moralinės įtakos svertus – griebėsi pasaulietinių diplomatinio karo metodų – verbalinės notos. Verbalinė nota – tai toks griežtas laiškas be parašo, kai viena valstybė kreipiasi į kitą reikšdama pretenzijas ar protestą. Verbalinės notos siuntimas reiškia, kad neoficialūs, draugiški apsikeitimo nuomonėmis tarp dviejų valstybių būdai priėjo mirties tašką.
Tuo metu, kai visa Italija užgniaužusi kvapą žiūri Europos futbolo čempionatą ir prie televizorių staugia „Forza Azzurri!“, Romoje vyko didingas diplomatinio karo spektaklis: Vatikano užsienio reikalų ministras, simpatiškas barzdotas britų monsinjoras Paul Richard Gallagher, važiuoja anapus Tibro, į Italijos ambasadą prie Šventojo Sosto, ir ambasadoriui įteikia verbalinę notą. Roma apstulbusi. Netgi visko matęs ir regėjęs, vokiška savitvarda garsėjantis Italijos premjeras Mario Draghi paklaustas, ką galvoja apie Vatikano demaršą, apstulbęs burbteli, kad nežino, ką galvoti, kad pamąstys ir pasisakys vėliau.
Dėl ko protestuoja Vatikanas? Dėl vieno Italijos Zan įstatymo straipsnio, kuriuo valstybinėse ir privačiose paritetinėse mokyklose įtvirtinama gegužės 17-oji, solidarumo su LGBT diena, ir su šia tema susiję edukaciniai renginiai. Katalikų bažnyčios nuomone, šis ir keletas kitų straipsnių pažeidžia konkordatu užtikrintą religinės nuomonės bei tikėjimo laisvę.
Štai čia vertėtų stabtelėti ir aptarti priežastis, atvedusias į paradoksalią dviejų valstybių diplomatinio konflikto situaciją. O taip pat pasvarstyti, ką visai tai galėtų reikšti Lietuvai, kurioje priešprieša dėl LGBT pasiekė kritinę temperatūrą. Pirmiausiai reikėtų paminėti, kad Italija seniai ir be didesnių diskusijų ratifikavo Stambulo konvenciją. Kas pasikeitė per tuos metus? Nepasikeitė niekas: darželiuose auklėtojos nepradėjo berniukams mauti sijonų, o mergaitėms pasakoti apie lesbietiškos meilės ypatumus. Nepasikeitė ir požiūris į LGBT: socialiniuose tinkluose kai kurie žmonės ir toliau plūdo, koneveikė, grasino seksualinėms mažumoms.
Tokioje absoliutaus abejingumo pelkėje išniro Zan įstatymo projektas: užkirsti kelią, bausti už neapykantos kurstymą. Pateiktas pavyzdys: posakis A („jeigu man gimtų sūnus gėjus, aš jį sudeginčiau krosnyje“) yra nusikaltimas, tačiau posakis B („gėjai man šlykštūs“) yra nuomonė. Italijos parlamento žemuosiuose rūmuose patvirtintas įstatymo projektas užstrigo senate, išsakyta nemažai kritinių pastabų, abejonių. Iki šiol neatsakyta į esminį klausimą: ar toks įstatymas netaps precedentu užgniaužti nuomonių laisvę?
Lietuvoje tokio griežto įstatymo kol kas nėra, bet tai nereiškia, kad itin poliarizuotoje visuomenėje, kurioje grasinimai karti, deginti, mušti nuolat matomi Feisbuke, girdimi greta Seimo, panaši apsauginė teisėkūros iniciatyva negalėtų atsirasti. Kuo gilesnė vidinė atskirų visuomenės grupių priešprieša, tuo aštresni tampa valstybės baudžiamo kodekso straipsniai.
Vatikano kurija homofobijos klausimu iki šiol tylėjo. Popiežius Pranciškus tylėjo. Stambulo konvencijos viešai nedemonizavo, tikinčiųjų nekvietė į naują kryžiaus žygį už tradicinę šeimą ir jos vertybes. Netylėjo atskiri aukštieji hierarchai, pavyzdžiui, Sanremo vyskupas pasakė labai garsiai: „Šis įstatymo projektas yra ne kas kita, kaip ataka prieš katalikiškos doktrinos pamatus“.
Užtat dabar – Katalikų bažnyčios kontrataka prieš suverenios valstybės įstatymą. Netgi ne įstatymą, o įstatymo projektą, keistas bandymas paveikti jo svarstymą parlamente. Užvirė arši polemika. Vatikanas sako, kad privačios katalikiškos mokyklos nenorės minėti „tos dienos“. Nenorės apskritai kalbėti apie homofobiją, transfobiją, lesbofobiją ir kitas fobijas, o taip pat – apie lytinės orientacijos diskriminavimo reikalus, neapykantą LGBT. Nenorės, bet įsigaliojus Zan įstatymui privalės tai daryti. Arba nedaryti ir nusižengti, patirti teismines sankcijas.
Ir štai – bumbt: pirmoji istorijoje verbalinė nota, diplomatinis demaršas, mažos valstybės ir ją supančios didelės valstybės draugiškų santykių krizė. Dešiniosios Italijos partijos, daugelis tikinčiųjų pritaria Vatikano pozicijai dėl Zan įstatymo projekto ir reiškia solidarumą.
Tačiau verbaline nota išlėkęs Šventojo Sosto žodis gali grįžti atgal su trenksmu. Jau dabar girdimi įvairūs kritiniai bruzdesiai. Esą Vatikanas nemoka Italijai nekilnojamojo turto mokesčių, milijonų eurų kasmet, tačiau įtaką vidaus politikai bando daryti. Esą privačios paritetinės mokyklos, katalikiškas įskaitant, gauna valstybės subsidijas, todėl finansiškai priklauso nuo pasaulietinės Italijos švietimo ministerijos. Ir galiausiai – imkime ir šiuolaikiškai pažiūrėkime į konkordatą. O gal tos senos sutartys tarp fašistinės valstybės ir vienos konfesijos atgyveno? Gal nebereikalingos?
Sunku prognozuoti, kaip ši nedidelė, bet aktuali Vatikano – Italijos diplomatinė krizė paveiks Lietuvos politinę situaciją. Nes Lietuva taip pat turi 1927 metų konkordato sutartį su Šventuoju Sostu ir vėlesnes, 2000 metais pasirašytas ir ratifikuotas sutartis. Jos, beje, aptaria Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimą švietimo srityje. Šį rudenį Lietuvoje, matyt, bus dar karščiau nei vasarą: paaiškės, ar kietai pareikšta Vatikano pozicija dėl homofobijos įstatymų turės poveikį konkrečiai Lietuvos vyskupų konferencijos pozicijai svarstant Seime Stambulo konvenciją.
Belieka papasakoti, koks buvo Romos atsakas į Vatikano diplomatinę notą. Pakankamai konkretus: premjeras Mario Draghi mandagiai, bet aiškiai pateikė „laisvos Bažnyčios laisvoje valstybėje“ viziją. Jis pasakė: mes nesame konfesinė valstybė, esame pasaulietinė valstybė, todėl mūsų senatas yra absoliučiai suverenus svarstyti ir balsų dauguma priimti valstybei aktualius įstatymus. Taškas.
