Sudėtinga geopolitinė situacija, šeimos klausimu susiskaldžiusi visuomenė, staiga užklupusi pabėgėlių banga, atsakomybę bandantys nusimesti politikai, netikėčiausiam pasiruošti mėginančios institucijos, fiksuojančios grėsmingus signalus. Ir čia pat vasaros džiaugsmai, leidžiantys nusimesti nerimą dėl to, kas gali nutikti.

Tai apibūdinimas, kurį laisvai interpretuodami galime pritaikyti ir mūsų dienoms. Bet jis apibendrina Vilniaus universiteto istoriko Norberto Černiausko knygoje „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ meistriškai fiksuojamą tarpukario Lietuvos respublikos vaizdinį.

Ši knyga pasirodo ir platesniame Lietuvos baigtinumo bei tarpukario visuomenės reakcijų permąstymo lauke. 2019 metais sukurtas ir praėjusiais metais Lietuvos ekranus pasiekęs Karolio Kaupinio „Nova Lituania“ paliečia panašius valstybės pabaigos ir jos gelbėjimo, tęstinumo projektų klausimus.

Sudėtingus valstybės pabaigos ir okupacijos pradžios periodo klausimus šiai temai skirtame „Istoriko teritorijos“ laidų cikle su kolegomis aptarė ir kitas VU istorikas doc. dr. Aurimas Švedas. Panašu, kad vis drąsiau pradedame gręžtis ne tik į valstybingumą pabrėžiančias, bet ir jo pabaigą ženklinančias datas.

Savo knygos užsklandoje N. Černiauskas pažymi, kad iki šiol į 1940-uosius buvo žvelgiama iš pa(si)teisinimo, kaltinimo, abejingumo perspektyvos. Viešojoje erdvėje dažnai pasiduodama vidinių politinių realijų nagrinėjimui ir bandymui išspręsti savotišką detektyvą – kur padaryta klaida (ar klaidos), atvedusi prie katastrofos?

Visiškai sutinku su istoriku, kuris pastebi, kad už visų šių pasiteisinimų, lemiamų vėlesnių įvykių perspektyvos, glūdi dabarčiai gal net reikšmingesni tuometinės visuomenės pavyzdžiai. „Man 1940-ieji ne (tik) autoritarinio režimo apslopintos jaunos valstybės metai, bet (ir) bręstančios, augančios visuomenės brandos zenitas“, – užsklandoje pastebi jis.

Žvelgdami į 1940-uosius N. Černiausko knygoje ar K. Kaupinio meistriškai pavaizduotus Felikso Gruodžio bandymus įkalbėti ministrą pirmininką kurti atsarginę Lietuvą tolimame užsienyje, mes labai lengvai galime pasiduoti istorinio determinizmo nerimui.

Tiesą sakant, didžioji dalis auditorijos tikriausiai pasiduoda pagundai skaityti ar žiūrėti šiuos darbus kaip savotiškus perspėjimus apie besisukantį istorijos ratą, atsikartojimo galimybę, bandymą duoti tiesiogines nuorodas į šiandienis grėsmes.

Mano manymu, tai nėra pagrindinė pamoka ar pagrindinė tema, kurios turėtume griebtis iškėlę teorinį klausimą apie valstybės baigtinumą, paskutinės vasaros galimybę ar jos neišvengiamybę.

Istorinių paralelių paieška ir bandymas įžvelgti kažkokius paslaptingus likimo pančius, neišvengiamai traukiančius Lietuvą iš laisvės kelio, tėra bandymas nusikratyti atsakomybės ir išvengti realistiško žvilgsnio į dabarties situaciją.

Istorinių paralelių paieška ir bandymas įžvelgti kažkokius paslaptingus likimo pančius, neišvengiamai traukiančius Lietuvą iš laisvės kelio, tėra bandymas nusikratyti atsakomybės ir išvengti realistiško žvilgsnio į dabarties situaciją.

Žymiai patogiau manyti, kad panašios aplinkybės gali susiklostyti ne dėl dabartyje vykstančių procesų ir mūsų veiklumo ar neveiklumo, o dėl mistinių istorijos atsikartojimo, lemties motyvų. Panašia intencija paremti ir minėtieji „didžiosios klaidos“ ieškojimai.

Suprask, jei tik prezidentas Antanas Smetona būtų pasirinkęs tą, o ne kitą sprendimą, jei tik kariuomenės vadai būtų darę tą, o ne aną, jie tik visuomenė būtų tame, o ne kitame etape, tai katastrofos būtų galima išvengti ir viskas būtų kažkokiu būdu išsisprendę Lietuvos naudai.

Ne, negalime permesti atsakomybės istoriniame determinizmui, likimui ar „vienos klaidos“ aiškinimams. Minėtieji darbai turi veikti kaip savotiška provokacija refleksijai. Refleksijai, kuri paremta ne pasiaiškinimais, kaltinimais, baimėmis ar detektyvų sprendimais, o nuoširdžiu žvilgsniu į tuometinę ir dabarties visuomenės būklę.

Minėtieji darbai turi veikti kaip savotiška provokacija refleksijai. Refleksijai, kuri paremta ne pasiaiškinimais, kaltinimais, baimėmis ar detektyvų sprendimais, o nuoširdžiu žvilgsniu į tuometinę ir dabarties visuomenės būklę.

Lietuvos visuomenėje vis dar priimtina šį nemalonų valstybės etapą, kuris siejamas ne tik su valstybės praradimu, bet ir okupacijos neteisingumais, žiaurumais, tremtimis, bendrapiliečių žydų žudynėmis, nustumti į šoną. Šių temų aptarimą lydi ne empatija ir racionalumas, o trauminį etapą pratęsiančios emocijos, kaltinimai, pašlovinimai, pasmerkimai ir herojų ar niekšų paieškos.

„1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ leidžia pažvelgti į tuos metus per kasdienio gyvenimo perspektyvą ir pamatyti ne herojizuotą ar mistifikuotą puses, kurias dažnai siūloma rinktis politinėse diskusijose. Tai žvilgsnis į katastrofos prieangyje esančią visuomenę, kurios interesus, konfliktus ar lūkesčius mes galime suvokti ir savo kasdienybėje.

Būtent iš šios, o ne herojizuotos ir moralizavimu bei pasiteisinimais, kaltinimais persunktos perspektyvos galime imti tam tikras pamokas ir daryti išvadas apie dabarties būklę.

Išdrįskime paklausti: o kas, jei tai dar viena paskutinė Lietuvos vasara? Kiek plačiai Lietuva įsitinklinusi Europos užsienio politikoje? Ar darome viską, kad turėtume kuo daugiau draugų? Kad burtume plačią, o ne tik mūsų lyderių asmeniniais politiniais interesais buriamą, koaliciją?

Išdrįskime paklausti: o kas, jei tai dar viena paskutinė Lietuvos vasara? Kiek plačiai Lietuva įsitinklinusi Europos užsienio politikoje? Ar darome viską, kad turėtume kuo daugiau draugų? Kad burtume plačią, o ne tik mūsų lyderių asmeniniais politiniais interesais buriamą, koaliciją?

Kiek politinės ir kitos institucijos išnaudoja visuomenę kaitinančias temas savo labui, o kiek buria ir vienija? Kiek esame mulkinami išorės priešų pumpuojamos propagandos, kuri išnaudoja mūsų vidinius konfliktus ir atveria senas žaizdas? Kiek oportunistiškai žiūrime į galimybę kažką gauti, paaukodami dalį nepriklausomybės?

Kiek jautrūs esame mažesnėms grupėms mūsų visuomenėje? Kiek visuomenėje jautrumo ir empatijos? Kiek pasirengimo ir aiškaus žinojimo, ką daryti ekstremalios situacijos atveju? Kiek noro ginti visus bendrapiliečius ir jų saugumą? Kiek valstybinio mąstymo, o kiek dairymosi, kaip čia įveikus politinį priešą?

Žvilgsniu į „1940. Paskutinės Lietuvos vasaros“ herojus turėtume siekti ne tik nerimą stiprinančių paralelių ar istorinės paguodos, bet ir sudėtingų klausimų dabarčiai. Dar viena paskutinė Lietuvos vasara nėra būtina, bet nėra ir negalima. Žvelgdami į N. Černiausko meistriškai užfiksuotą istorinę „nuotrauką“ privalome pabandyti fiksuoti ir dabarties akimirką. Kad nebūtų per vėlu.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (102)