Virusas suvaldytas, kas norėjo – pasiskiepijo, kas nori gyventi Viduramžiuose – jų teisė, laisvė ir pasirinkimas. Mes visi turime pasirinkimus, ir dauguma renkasi būti laimingi, patenkinti ir turtingi. Ir tai ne tik tušti žodžiai.

Per karantiną prisiskolinome daug, bet kai ekonomika varo kaip atominis ledlaužis, tai ir tas skolas grąžinti nebus problema. Žmonės pinigus semia kibirais: pakalbėkite su notarais, kiek visokių sodybų ir namų pirkimo sandorių, statybų specialistai užsakovus stato į eilę mėnesiams, keraminės kepsninės po 900 eurų (čia tos, dar paskui už tūkstantį eurų prisiperki priedų, nuo žnyplių iki prabangių bačkų kvapinių skiedrų) išparduotos keliems mėnesiams į priekį, ir kur pasisuksi, vis nauji prekybos centrai, o automobilių pardavėjai jau dabar priiminėja užsakymus mašinoms, kurias atveš tik rudenį. Aš jau nebekalbu apie tai, kad telefonų už pusantro tūkstančio ir planšečių už pustrečio nespėja vežti.

Virusas suvaldytas, kas norėjo – pasiskiepijo, kas nori gyventi Viduramžiuose – jų teisė, laisvė ir pasirinkimas. Mes visi turime pasirinkimus, ir dauguma renkasi būti laimingi, patenkinti ir turtingi

Darbo negali rasti tik tas, kas tingi arba nenori, arba nieko nemoka daryti, darbo vietų per akis, ir į Lietuvą plūsta užsieniečiai, kuriems tai – svajonių kraštas, ir kurie kažkokiu būdu mato tai, ko niekaip negali matyti nemaža dalis mūsiškių, kurie įprato gyventi skunduose ir skauduliuose, ir kuriems jų dejavimai yra komforto būsena.

Jeigu norite akimirksniu pasitaisyti nuotaiką (ir jeigu nors kiek mokate rusiškai), pasižiūrėkite pasakojimus internete, o jų ten krūvos, kaip jaučiasi persikėlę čia dirbti ir gyventi rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai, kaip jie žavisi tvarkinga, mandagia, švaria, saugia šalimi, kur su visais gali susišnekėti angliškai, ir jie negali patikėti (daugelis jų yra per jauni), kad kažkada tai buvo tos pačios kalėjimo teritorijos dalis, kaip ir tie kraštai, iš kur jie atvažiavo.

Čia jeigu norite pasitaisyti nuotaiką.

O jei norite susigadinti nuotaiką, tai eikite paskaityti komentarų po straipsniais, kur rašo dažniausiai pikti vietos lietuviai, ir rašo tuos pačius tūžmingus kliedesius, kuriuos galima rasti komentaruose po visais gerų naujienų straipsniais Delfi (labai gerai, kad netrukus komentavimo tvarka pasikeis, ir anoniminiams troliams bus užkamšytos jų meluojančios ir nuodą skleidžiančios angos) ir po Feisbuko postais.

Ten yra net ne komentarai, o kliedesinės nerimuotos raudos, toks savotiškas folkloras, lietuvių krašto piktų žmonių padavimai.

O jei norite susigadinti nuotaiką, tai eikite paskaityti komentarų po straipsniais, kur rašo dažniausiai pikti vietos lietuviai, ir rašo tuos pačius tūžmingus kliedesius, kuriuos galima rasti komentaruose po visais gerų naujienų straipsniais DELFI ir po Feisbuko postais.

Aš kartais rašau poemas, kurios ateina iš liaudies, tiesiog sudėlioju, šiek tiek ritmizuodamas, tuos tuščių puodynių gaudesius.

Kam čia gerai Vagių tik saujelei Ir Seimo nariams Prisikimšę jie svetimą turtą. Milijonas jau emigravo Ištuštėjo kaimai Paskutinis išjunkite šviesą.

Jokios nei gamybos Nei mokslo nelikę Tik pirk ir parduok Prekyba vien kinišku šlamštu Visi tik centukus vos krapšto Duonai ir pienui O centrai prekybiniai stovi tušti Nieks neperka nieko Nuskurdino žmogų.

Bankai pralobo Ir lobsta vertelgos O algos – kaip Afrikoj Mes – Europos duobė Elgetynas Nes tankus tik perka Šarvuočius, lėktuvus Kainos tik kyla Kiek buvo prie lito Tiek dvigubai tapo Bet eurais. Baisu. Ir maistas sintetinis visas.

O buvo – kultūrą turėjom Šventes, festivalius Konkursus, knygas, teatrus Dabar vien komercijos šiukšlės Visokios Meščino ir Jagės Stilistės tiktoko Instagramų bebalsės Tik keikiasi, plūstasi Vaikus moko dergtis Paskui vien aplinkui patyčios.

Kai grįžau prieš dešimt metų iš Anglijos, rašiau kandžiau negu dabar, ir erzindavau brutaliai: humoras buvo negailestingas, angliškas, išmoktas iš agresyviausių tos šalies autorių (lietuviams dažnai atrodo, kad „angliškas humoras yra subtilus ir neįžeidžiantis“, taip gali sakyti tik tas, kas nemoka anglų kalbos ir niekada nėra skaitęs angliško laikraščio nuomonių skilties arba matęs jų apžvalgininkų).

Keikdavausi ir piktžodžiaudavau, kaip koks šeimų maršo dalyvis, šokinėdavo iš manęs tokios formuluotės, tokie žodiniai rupūžiukai, lyg būčiau iš vištų pešiojimo fabriko į J. Basanavičiaus gatvę Palangoje grįžęs treninguotas Kieša, kuris šiandien švenčia, o rytoj važiuos daužyti stotelių savo BMW automobiliu, ir kels į internetus išdidžią avarijos nuotrauką: „GRYŽOM AN ŠVENČIŲ“.

Įžeidinėdavau ir provokuodavau tiesiai kakton, ir nesigailiu nieko: man patiko tas sportas. Užblokavau internetuose gal dešimt ar penkiolika tūkstančių žmonių (blokuoju ir dabar, nes švarą reikia palaikyti, nes esu supratęs, kad geriau yra kenkėjus ne naikinti, o dezinfekuoti, taip dar įdomiau). Pasivaikščiojau į komisijų posėdžius, buvau apsvarstytas ir persvarstytas, bet juk neskaudėjo.

Įžeidinėdavau ir provokuodavau tiesiai kakton, ir nesigailiu nieko: man patiko tas sportas.

Amžius neturi ateiti vienas, su amžiumi turi ateiti išmintis, ir todėl tapau, kaip sako mano draugas, bendraamžis ir dorovės mokytojas Algis Ramanauskas, gudrus šmikis: pradėjau piktuosius komentatorius purkšti saldžiu ir skaniai kvepiančiu gerumo ir atjautos losjonu. Keikūnams ir man linkintiems nusprogti – padėkoju, palinkiu sveikatos ir Dievo palaimos, pagiriu už jų nuomonę ir visada žemai nusilenkiu, tardamas „ačiū, kad skaitote“. Tai – ne sarkazmas, aš tikrai juos priimu su dėkingumu.

Daugelis būna šoke, kai kurie susigėsta, treti lieka šiaip nesupratę, bet destruktyvusis pyktis šnypšdamas išgaruoja.

Ir dar turiu mėgiamą sportą, kuris nėra toks jau nekaltas, bet idealiai sumąstytas ir nuostabiai didina publikos įsitraukimą.

Vartydamas DELFI paskyrą Feisbuke, vis mėgstu nueiti prie kokios geros naujienos įrašo (kylančios algos, didėjantys pelnai, nauji verslai, kieno nors sukurta nauja šeima ar net geras oras), parašyti nuoširdų ir džiaugsmingą komentarą, kaip aš džiaugiuosi ir kaip viskas eina geryn, ir bus dar puikiau – visiškai ignoruodamas burbuliuojančią ten pat, komentaruose, pagiežos ir neigimo jūrą. Visas komentatorių-piranijų būrys akimirksniu pamiršta straipsnio temą ir eina doroti manęs, lyg aš būčiau sugalvojęs vaivorykštines picas arba statyčiau naują prekybos centrą prie Vilniaus vakarinio aplinkkelio. Masinis naujas komentavimas rodo įrašą šimtams ir tūkstančiams komentuotojų draugų (taip veikia Feisbukas), straipsnis populiarėja, o aš visiškai krikščionišku ir nesmerktinu būdu didinu sau reitingus.

Matote, kaip pozityvas ir gerumas galų gale apsimoka? Lietuvoje todėl ir yra gerai, ir eina vis geryn, kad vis daugiau žmonių tai supranta ir pradeda veikti atitinkamai. Laimingas gyvenimas yra tik pasirinkimo reikalas.

Šypsenos ir teigiama energija yra užkrečiamos ir, pasiekusios kritinę masę, pavirsta branduoline reakcija, ką ir matome šiandien laimingoje ir džiaugsmingoje Lietuvoje. Džiaukimės vasara, nusipelnėme ir užsidirbome.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (677)