Dar praėjusioje Seimo kadencijoje Ekonomikos komitete buvo nemažai diskusijų apie tai, kad viešuosius pirkimus būtų galima vykdyti pagal regionus, ministerijas ar panašią veiklą vykdančias institucijas.
Šiuo metu visoje šalyje viešieji pirkimai vykdomi, kas kaip išmano, o Viešųjų pirkimų tarnyba pajėgi patikrinti vos kelis procentus ir tik pačius stambiausius pirkimus. Paslaugas ir prekes perka vaikų darželiai, savivaldybių įmonės, biudžetinės įstaigos.
Vieningos tvarkos nėra, aukštos kvalifikacijos viešųjų pirkimų specialistų nėra daug, todėl įmonių vadovai prašo finansininko ar kito darbuotojo, kuris nesipyksta su skaičiais ir logika, parengti dokumentus viešajam pirkimui.
Jau kelerius metus galioja Viešųjų pirkimų įstatymo pataisa, kad pirkti paslaugas ar prekes jau galima nebūtinai už mažiausią kainą, galima pritaikyti ir ekonominio naudingumo rodiklį, tačiau ta pataisa mažai kas pasinaudoja. Dažniausiai todėl, kad rengti dokumentus taikant ekonominio naudingumo rodiklį, yra kur kas sunkiau, o pirkimus dažnai rengia tas, kuriam vadovas numeta ant stalo šį darbą. Kas norės papildomai kankintis už menką priemoką arba net nieko už tai negaunant?
Tarkime, Joniškio savivaldybė sugebėjo viešuosius pirkimus centralizuoti ir šiuo metu keli specialistai aptarnauja visą savivaldybę. Įstatymai ir dabar leidžia ministerijai ar savivaldybei centralizuoti viešuosius pirkimus ir nebekankinti savo įmonių darbuotojų. Tai – savivaldybių vadovo galimybių ir kompetencijos reikalas, jeigu jam taip patogiau.
Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete buvau Viešųjų pirkimų įstatymo vienas iš dviejų išvadų rengėjas, todėl atidžiai gilinausi į Prezidento G,Nausėdos pateiktas pataisas.
Komiteto posėdyje taip ir pasakiau, kad jos man priminė 1917 metų revoliuciją Rusijoje, kai buvo svarbu kažką bet kaip padaryti, o vėliau kažkaip išsiaiškinsime, ką padarėme.
Iš principo, tai Prezidentas ir siūlė spręsti mano aukščiau paminėtas problemas. Siūlė kurti universalią Centrinę perkančiąją organizaciją (CPO) savivaldybėse, regionuose, ministerijose. Daryti tai, ką Joniškis jau seniai yra padaręs, tik šįkart per prievartą.
Idėja gera, bet kas ir iš kokių lėšų turėtų išlaikyti tokias CPO? Tai būtų savivaldybės įmonė? Biudžetinė įstaiga? Kas skirtų vadovą? Ar ji netaptų pavaldi tik merui ar ministrui ir ar tai nepadidintų korupcijos mastą? Vien tik savivaldybių Lietuvoje yra 60.
Tai – grandiozinė pertvarka. Nenumačius logiškų tolimesnių žingsnių steigti per prievartą tokias struktūras būtų tiesiog chaoso kūrimas ir galimybė kai kam nardyti korupcijos vandenyne. Vėliau viskas baigtųsi nuolatiniu įstatymo taisymu ir derinimu su kitais įstatymais.
Toliau dar įdomiau. Jeigu dėl viešųjų pirkimų kyla ginčai tarp paslaugų teikėjų, o tai vyksta labai dažnai ir ginčas metams persikelia į teismus, G.Nausėda pasiūlė ikiteisminio ginčo sprendimo būdą. Abu rangovai kreipiasi į Viešųjų pirkimų tarnybą, o šį ir pasako, kuriam priklauso keliasdešimt milijonų vertės kontraktas.
Visų pirma, tai padidintų korupcijos riziką pačioje Viešųjų pirkimų tarnyboje, jeigu kelių narių komisija galėtų nuspręsti, kam atitenka didžiulės vertės kontraktas.
Visų antra, Viešųjų pirkimų tarnybai yra pavesta kontroliuoti viešųjų pirkimų eigą, teikti ištaisyti galimai korupcines pirkimų sąlygas, ginčyti atvejus, kai akivaizdžiai nesilaikoma įstatymo. Pats kontroliuoja viešųjų pirkimų dalyvius, perkančiąją organizaciją, o vėliau juos sutaiko ir nulemia milijonų eurų vertės kontrakto baigtį?
Siūliau komitetui atmesti ir Prezidento siūlymą privalomai atestuoti valstybės įmonių ir įstaigų viešųjų pirkimų specialistus už jų pačių pinigus.
Kaip jau užsiminiau, šį darbą kai kuriose įstaigose dirba savanoriai už menką priemoką arba net ir be jos. Ar jūs važiuotumėte už savo lėšas dar atestuotis? O ką tokiu atveju turėtų daryti nevyriausybinės organizacijos, kuriose vadovauja, pirkimus vykdo, pinigėlius skaičiuoja tas pats žmogus? Manote, jis dar važiuos už savo pinigus atestuotis?
Prezidentas siūlė neskelbiamų mažos vertės viešųjų pirkimų sumą padidinti nuo 10 iki 30 tūkstančių eurų, o žodinį pirkimą iki 10 tūkstančių. Mintis gera tik dėl to, kad gresia infliacija ir šią suma tikrai reiktų kilstelėti. Tačiau yra ir kita medalio pusė.
Savivaldybėse jau dabar daugėja mažos vertės neskelbiamų ir žodinių paslaugų pirkimų, įvairių vidaus sandorių, kuriems skelbti viešojo pirkimo nebūtina. Tai gerokai iškreipia rinką ir didina korupcijas riziką.
Pakėlus šią sumą, regionuose iš paslaugų bei prekių tiekėjų rinkos iškristų dešimtys smulkių ir vidutinių verslo įmonių, nes savivaldybės galėtų pirkti tiesiogiai iš vieno ir to pačio verslininko įmonės. Konkurencijai regionuose būtų suduotas rimtas smūgis, o išgyventų tik patys stambiausieji ir įtakingiausieji.
Pasiūlėme mažos vertės neskelbiamų viešųjų pirkimų sumą pakelti iki 15, o žodine sutartimi iki 5 tūkstančių eurų. Net ir tai darėme su pagrįstu nerimu.
Metiniame pranešime G.Nausėda dėl komitetuose atmestų siūlymų neslėpė nuoskaudos ir kalbėjo:
„Apgailestaudamas turiu priminti ir tai, kad vakarykštė opozicija, anksčiau garsiai palaikiusi kvietimą vykdyti ambicingą viešųjų pirkimų sistemos reformą, šiandien jau kiek galėdama mėgina pakeisti reformos esmę. Toks neatsakingas požiūris mums visiems kainuoja ne tik šimtus milijonų eurų kasmet, bet ir pasitikėjimą valstybės institucijomis. Ar ne per daug turime sočiai besipeninčių viešųjų pirkimų dalyvių, kurie šiukštu nieko nenorėtų keisti. Kodėl taip atsitiko, kad iš pirmo žvilgsnio racionalūs Prezidento siūlymai nesulaukė pritarimo ir trijuose komitetuose buvo atmesti, kai kur net bendru sutarimu?
Viešųjų pirkimų įstatymas kliudo labai daug valstybės viešojo gyvenimo dalyvių, reikia didelio rato aptarti įvairias prieštaras, nelogiškas išvadas, numatyti finansavimą ir atsakomybes, reiktų atsakingai įvertinti siūlymus ir korupcijos rizikas.
Prezidentūroje tas pataisas rašė geriausiu atveju du patarėjau, gal dar koks atsakomybės nejaučiantis visuomenininkas, o tartis su Seimo nariais, prašyti sudaryti Seimo narių darbo grupę, įtraukiant savivaldybių atstovus, Prezidentas G.Nausėda nelinkęs. Jis visuomet viską daro vienas. Ir įsižeidžia, jeigu jo siūlymus kas nors sukritikuoja.
Todėl, jeigu kas ir elgėsi neatsakingai rengiant Viešųjų pirkimų įstatymo pataisas, tai pats Prezidentas G.Nausėda. Tos teiktos pataisos buvo neatsakingos ir buvo reikalingos tik tam, kad metiniame pranešime būtų galima pagrūmoti Seimui.