Deja, pirmoji sąlyga yra ypač. Ar galima pasitikėti valdančiąja dauguma, jeigu nesilaikoma jau dabar galiojančio Šeimos stiprinimo įstatymo. Šio įstatymo preambulėje sakoma, kad „šeimos narius siejančios teisės yra prigimtinės“, „vyro ir moters papildomumas yra šeimos, kaip pirminės ir prigimtinės bendruomenės bei palankiausios vaiko augimo, vystymosi ir ugdymo aplinkos, kūrimo pagrindas“.
Šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje parašyta „šeimos stiprinimas – kryptinga veikla, kuria siekiama sudaryti teisines, socialines, ekonomines, kultūrines ir kitas sąlygas, skatinančias asmenis sukurti, puoselėti ir išsaugoti darnią šeimą, kaip pirminę ir prigimtinę bendruomenę bei palankiausią vaiko augimo, vystymosi ir ugdymo aplinką, užtikrinančią Lietuvos valstybės bei tautos gyvybingumą ir istorinį išlikimą.“
Įstatymo 3 straipsnis numato tėvystės ir motinystės papildomumo principą kaip svarbų veiksnį įgyvendinant šeimos stiprinimą.“ Įstatyme įrašytuose principuose įtvirtintos „tėvų teisės ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus – tėvai ir globėjai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu, renkasi jų ugdymo formą pagal savo įsitikinimus, jeigu tai neprieštarauja teisėtiems vaiko interesams.“
Ypač šiuos išvardintus principus turėtų įgyvendinti valstybės ir savivaldybių institucijos švietimo ir kultūros srityje. Jos pagal įstatymo 5 straipsnį turi imtis priemonių „padėti šeimai parengti vaikus ir jaunimą savarankiškam gyvenimui, kurti funkcionalią ir darnią šeimą, ugdyti brandžias, dorovingas, savarankiškas, atsakingas, gebančias bendradarbiauti ir kurti savo ir bendruomenės gyvenimą asmenybes.“
Įstatymas neatšauktas, jis galioja, bet valdantieji, apgaudami rinkėjus, jo nevykdo. Ar galima tikėtis, kad jie vykdys susitarimą? Vargu. Juo labiau, kai valdančioji konservatorių partija visiškai išsižadėjo savo anksčiau deklaruotų vertybių, o jos lyderis užmiršo apie savo griežtą patvirtinimą praeituose rinkimuose, kad įstatymų vienalyčių santuokų įteisinimo ir Stambulo konvencijų priiminėjama nebus.
Ar įvardintos švietimo sistemos ligos ir aiškūs bei nemigloti yra susitarimo tikslai? Irgi vargu. Pamėginsiu atkreipti dėmesį tik į keletą svarbiausių problemų ir galimų jų sprendimo būdų. Deja, sutarimui siūlomose dokumentuose, kaip teigė ministerijos žmones šeimas atstovaujančių organizacijų atstovams, atsakymų reikia ieškoti tarp eilučių.
XXI amžiuje moksleiviai turi įgyti tvirtas žinias, gauti įgūdžius jų ieškojimui informacijos srautuose, nepasimesti tarp išminties lobyno ir informacijos šiukšlyno. Bet ne tik.
Specialistą paruošti nesunku, asmenybę – reikia pastangų. Mūsų tikslas turėtų būti išugdyti asmenybes, turinčias žinių ir mokančias jas pritaikyti. Išmokstame skaityti, bet neįprantame mąstyti...
Deja, su liūdesiu galime konstatuoti, kad švietimo sistema patyrė nesėkmę. Į mokyklą senovėje žmonės ėjo rašto pasimokyti ir skaičiuoti išmokti. Kaip tik su rašto žinojimu ir matematika turime apgailėtinus rezultatus. Nepaliaujamai ir chaotiškai reformuodami švietimo sistemą pametėme jos tikslą – mokinį, pamiršome mokytoją. Iš esmės vyko ne reforma, bet finansavimo ar mokyklų reorganizavimo vajai. Mokymo turinys buvo praktiškai pamirštas.
Praktiškai neliko pagarbos mokytojui, jis apverstas „popieriais“ ir atlieką daugelį socialinio darbuotojo funkcijų, jam nebelieka laiko mokyti vaikus. Kokiu tik dabar akivaizdžiai nepasiteisinusių „mokymo metodikų“ neprikūrėme, kai kuriuose iš jų diegiama sunkiai protu suvokiama mintis, kad vaikai kažko gali pasiekti be darbo.
Mokykla tapo neatsakingų socialinių eksperimentų su moksleiviais vieta, kurioje pamirštamos ne tik žinių perdavimo svarba, bet ir vaikų dora bei biologinė ir šeimiškoji prigimtis. Turime vėl prisiminti Tautinės mokyklos principus. Dėmesys turiniui, vaiko ugdymas pilnaverte asmenybe turėjo tapti prioritetu, pareigos visuomenei ugdymas, pagarbos savo šeimai, mokytojui skiepijimas yra tai, ko trūksta mūsų mokyklai. Taip neįvyko. Kaip dabar matom – neatsitiktinai, nes reikėjo įgyvendinti iš esmės besikertantį su Tautinės mokyklos turiniu „Mortos mokyklų“ modelį.
Mokyklos yra išvargintos nesibaigiančių reformų ir pertvarkų, dažnai nieko bendro neturinčių su siekiu gerinti ugdymo kokybę. Tinklo optimizavimas visada vyko, bet tai mažai ką turi bendro su švietimu, tai yra labiau atsakas į demografinius iššūkius. Mano manymu didžiulė klaida buvo įvesti „profiliavimą“. Moksleiviai turi apsispręsti iš anksto, kuo jie norės būti. Ypač tai blogai paveikė vaikinus, kurie turėjo priimti sprendimus tada, kai jiems dar tas nerūpėjo. Ankstyvas profiliavimas nepasiteisino nei kokybės prasme, galų gale tai prieštarauja gamtos nulemtiems vaiko raidos dėsniams. Todėl reikia kuo greičiau atsisakyti profiliavimo.
Šiais laikais vietoje mokymo pradėjome naudoti ugdymo sąvoką. Tai tapo lyg ir pagrindiniu tikslu. Užmirštame, kad vaikų ugdymas yra tėvų atsakomybė ir teisė. Mokykla čia gali tik padėti. Kitaip grįšime į sovietmečio ideologiją. Deja, „ugdydami“ vaikus imamės propaguoti lytinius santykius, nors turėtumėme vaikus ruošti šeimai. To, beje, reikalauja galiojantys, bet nevykdomi Lietuvos Respublikos įstatymai. Jau vien todėl mūsų valstybei nepakenktų turėti daugiau krikščionišką pasaulėžiūrą ir auklėjimą propaguojančių mokyklų, į kurias, dabar esančias, mūsų tėvai labai noriai leidžia savo vaikus.
Visa tai reikia taisyti. Ar tam pasiryžę? Vargu. Tai apie kokį sutarimą kalbame?