Romuva – religija
Religijos apibrėžimų yra ne vienas, tačiau dauguma jų apibrėžia religiją kaip ryšį su dievybe. Ir pats žodis, kilęs iš lotynų kalbos, taip pat reiškia ryšį. Garsus religijotyrininkas M. Eliade, mano požiūriu, religiją apibrėžė tiksliausiai – tai žmogaus ryšys su Šventybe ir jos paveikto žmogaus atsakomieji veiksmai.
Pagal šį apibrėžimą religija yra žmogaus bendravimas su dievu ar dievais, išgyventas begalinės didybės ir šventumo, prasmės pojūtis. Jo paveiktas žmogus imasi atsakomųjų ir šiomis aplinkybėmis būtinų veiksmų – dalyvauja įvairiose apeigose, aukoja, meldžiasi.
Romuvos nariai tokį religijos apibrėžimą tikrai atitinka ir su garsiuoju religijotyrininku M. Eliade tikrai sutiktų. Dauguma žmonių į Romuvą ateina ieškodami atsakymų apie gyvenimo prasmę, šventumą, Dievą, mirtį, ir tuos atsakymus atrasdami mūsų protėvių mitinėje pasaulėvokoje.
Romuva, priešingai nei daugelis kitų religinių bendruomenių, nevykdo jokios misionieriškos veiklos – mes nevaikštome po žmonių butus pasakodami apie tikėjimą, nestovime gatvėse prekiaudami savo literatūra, nedaliname lankstinukų ir net neteigiame, kad mūsų tikėjimas yra vienintelis tikras. Mat etninės religijos, tradiciškai puoselėjančios politeizmą, be vargo pripažįsta, kad dievų gali būti daugiau nei vienas ir kiekviena tauta ar netgi kiekviena sodyba gali turėti savų šventumo apraiškų.
Todėl romuviai savąjį tikėjimą atranda patys, savo pačių pastangomis arba pajutę pašaukimą. Ryšys, kurį jie kuria su savo dievybėmis, yra betarpiškas ir artimas, o tai M. Eliadės religijos apibrėžimą atitinka net geriau nei, pvz., katalikų tikėjimas, kuris Dievo artumą leidžia patirti tik tarpininkaujant bažnyčiai ir kunigui.
Mūsų folkloras – religinių apeigų reliktas
Net ir Europos Žmogaus Teisių Teismui paskelbus sprendimą, kuriame nurodoma, kad Romuva Lietuvos Seimo narių buvo diskriminuota ir apšmeižta, kai kurie Seimo nariai atkakliai užsispyrę gina savo pirminį sprendimą, aiškindami, kad Romuva tėra kultūrinis sąjūdis, tarsi kažkoks folkloro kolektyvas.
Romuvoje folkloro iš tiesų yra daug, bet tik todėl, kad pats mūsų folkloras yra neatsiejama senojo baltų tikėjimo dalis.
Senovės baltai neturėjo skirties tarp religinių ir pasaulietinių dalykų – kasdieniai darbai buvo lydimi religinių apeigų ir giesmių, todėl religiniu ritualu pavirsdavo net tokie kasdieniai darbai kaip duonos kepimas, rugių pjovimas ar sėja ir kiti svarbūs gyvenimo įvykiai, tokie kaip gimdymas, mirtis, branda, santuoka. Kiekviena diena prasidedanti nuo saulės pasveikinimo, žemės pabučiavimo.
Religinis gyvenimas neatsiejamai susipindavo su kasdienybe, todėl rugiapjūtės ar gimtuvių dainos yra kupinos mitologinių prasmių, mitinio pasaulėvaizdžio išgyvenimų. Taip stipriai įaugusi į kasdienybę senoji baltų religija keliavo per šimtmečius tarsi paslapčia, žmonės primiršo dainų mitines prasmes, tačiau jas tebedainuoja.
Tai jūs nešvenčiat Kalėdų?
O! Tai bene vienas dažniausių klausimų žmonėms išgirdus apie mūsų tikėjimą! Kalėdos yra šventė, geriausiai atspindinti, kaip giliai baltų religinės apeigos, prisidengusios tradicijų ir folkloro skraiste, nepastebimai atkeliavo iki mūsų dienų.
Taigi ir aš galiu paklausti – o ar jūs švenčiate Kalėdas? Ar klojate šieną po staltiese ir ruošiate 9-12 patiekalų? Ar padedate ant Kūčių stalo tuščią lėkštelę protėvių vėlėms? Ar su šeima kepate kūčiukus? Jei į visus klausimus atsakėte teigiamai, jūs puikiai pritapsite Romuvoje.
O vėlės?
Argi krikščionybė irgi nesako, kad mirusieji keliauja į rojų pas Dievą? Tai ką jie veikia prie jūsų kūčių vakarienės stalo? Tai vėlių gerbimas kaip ir per Vėlines, kai degamos ugnys ant protėvių kapų pagerbiant vėles, kai su jomis bendraujama. Visa tai taip pat senosios baltų religijos viena iš svarbiausių dalių. Taigi, jei per Vėlines lankote protėvių kapus su visa šeima ar gimine ir sutemus kapinėse mėgaujatės žvakelių jūra, jūs esate romuvis.
O per Velykas ar dažėte kiaušinius?
Bažnyčia sako, kad Velykos yra Jėzaus prisikėlimo šventė. O tai kam čia tie kiaušiniai? Mūsų protėvių mitai pasakoja, kad visata atsirado, kai didžiulė antis padėjo kiaušinį. Jis suskilo ir iš jo atsirado mūsų visata. Todėl ir marginami margučiai, atkartojamas mitinis siužetas. Jei ridenote, dažėte margučius ir bandėte jų stiprumą, jūs esate romuvis.
O kaip su Joninėmis?
Ar kada susimąstėte, kodėl būtent Jonams yra skirta ši šventė, kai degami didžiuliai laužai, pagerbiama saulė, nemiegama visą naktį ir pinami vainikai iš žolynų? Kodėl tokių iškilmių nenusipelnė koks nors Povilas arba Marytė? Į Lietuvą atkeliavusi krikščionybė, negalėdama išgyvendinti senųjų papročių, priskyrė senosioms baltų šventėms savo šventuosius. Vasaros saulėgrįžos šventei Rasai Kupolei teko švento Jono vardas.
Betgi turinys išliko tas pats – džiaugiamės trumpa naktimi, suvešėjusia augalija, kuriame saulę vaizduojančius didžiulius laužus ir puotaujame visą naktį. Jei ir jūs džiaugiatės trumpiausia vasaros naktimi, jūs esate romuvis.
Ir visos šios šventės bei jų papročiai yra senuosius mūsų mitus atkartojančios apeigos, religiniai ritualai. Todėl mūsų folkloras ir senoji baltų religija yra neatskiriami ir neatsiejami dalykai. Tai protėvių mums palikta išmintis ir patirtis, kaip pasiekti darnos su gamta, su bendruomene, su praeities ir ateities kartomis.
