Bet net jei jums sunku tuo patikėti, aš nesu piktavalis žmogus, nesu piktavalė žurnalistė. Tiesiog dirbant ten, kur dirbu, ir pagal principus tų, kurie mane mokė, laikausi tam tikrų su darbo etika susijusių standartų – stengtis išgirsti abi puses, tikrinti informaciją ir pan.
Dėl darbo specifikos tenka stebėti daug viešosios erdvės. Mačiau, kad šią savaitę vėl marširavote po Vilnių. Mačiau, kaip bendravote su politikais, kaip dalis jų jūsų balionėlius atsinešė į Seimo salę. Per žiniasklaidą nuvilnijo informacija apie susitikimą su prezidento vyriausiuoju patarėju vidaus politikos klausimais Povilu Mačiuliu.
Nėra blogai turėti savo pažiūras ir jas kultūringai ginti. Galima burtis į bendruomenes, kad jos skambėtų garsiau. Tarkime, kai Prancūzijoje buvo svarstoma dėl tos pačios lyties asmenų santuokų, irgi visuomenėje šis klausimas turėjo didelį atgarsį.
Per miestus žygiavo daugiatūkstantinės demonstracijos – su balionais ir spalvotais marškinėliais, plakatais pražygiuodavo vieną pusę palaikanti daugiatūkstantinė minia, o paskui – kita, ir taip daug kartų ir skirtinguose miestuose. Tuo metu, tiesa, jokios pandemijos nebuvo.
Kyla klausimas – ar tai tik ginčas dėl šeimų
Bet žiūrint į atskirus maršo dalyvių portretus ir jų istorijas, susidaro įspūdis, kad Lietuvoje tai nėra tik bandymas ginti savo pilietinę poziciją. Kartais už viso to slypi labai skausmingos asmeninės istorijos ir patirtys. Tai yra tai, kas gali būti bendražmogiška ir gali būti būdinga ir tradicinėms, ir netradicinėms poroms.
Ir šitoje vietoje man norisi pasakyti, kad nepamirškite ir kito dalyko, kad jūs turite ir teisę į privatumą, turite teisę ieškoti įvairiausio tipo pagalbos, jeigu jos reikia.
Tai rašau, nes šią savaitę mano dėmesį atkreipė vienas iš jūsų bendruomenės aktyvistų viešai išplatintų įrašų. Buvo užfiksuotas ir paviešintas atvejo vadybos procesas vienam iš ryškesnių maršo veidų.
Jeigu trumpai, žmogaus vaikas (paauglys) yra pasirinkęs būti globos įstaigoje ir nenori bendrauti su tėvais. Jis taip pat, kaip matosi iš įraše esančių specialistų pasisakymų, nenori būti įtraukinėjamas į įvairias veiklas.
Galėtų būti skambi istorija, viskas vieša, bet, tikiu, kad tai nėra to vaiko interesas. Mane mokė, kad, kai istorijoje yra nepilnamečių, jų interesų apsauga yra svarbesnė už bet ką kitą. Tiesą sakant, sunku suprasti, ko siekė tos bendruomenės nariai, paviešinę tą labai jautrų, labai asmenišką įrašą viešai internete, ką jie tuo norėjo įrodyti.
Tam jau suaugusiam žmogui, kuris yra tos istorijos dalis, irgi siūlyčiau savęs to paklausti: ar tie žmonės, kurie yra aplink mane, man tikrai padeda? Kiek galima suprasti iš prieinamos informacijos, tai yra alkoholio nevartojantis žmogus, kuriam tikrai, atrodo, rūpi tas vaikas ir kaip jam sekasi.
Tikrai yra labai sunku auginti vienam vaiką. Ir tikrai būna, kad kyla visokių iššūkių, mes nežinome viso istorijos paveikslo ir jokia gėda yra kreiptis pagalbos, arba išgirsti, kai ji yra siūloma. Galbūt, jei ne dėl savęs, tai dėl tos galimybės atkurti ryšį su vaiku.
Statistikos rodo, kad skyrybų skaičius Lietuvoje auga. Mūsų šalyje išsiskiria beveik kas antra susituokusi pora.
2019 m. duomenimis, daugiau nei pusė (54 proc.) išsituokusių porų turėjo bendrų iki 18 metų amžiaus vaikų. Po skyrybų be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo) kasmet lieka gyventi apie 7 tūkstančiai vaikų. 2009–2019 m. nepilnose šeimose liko gyventi daugiau nei 80 tūkst. vaikų.
Niekas nesiginčija, kad pandemija atvėrė ne vieną visuomenės piktžaizdę. Viena tokių – smurtas artimoje aplinkoje.
Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai gavo daug daugiau pranešimų apie pradėtus ikiteisminius tyrimus dėl smurto artimoje aplinkoje. Klaidinga yra manyti, kad smurtas artimoje aplinkoje yra socialinės rizikos šeimų problema, jis egzistuoja ir šeimose kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo mums socialiai sėkmingos, rašė „Delfi“.
Psichikos sveikatos specialistų tyrimai rodė, kad karantinas nepraėjo be pasekmių. Beveik pusės gyventojų psichologinė gerovė antrosios COVID-19 bangos metu buvo tokia, kad jie patyrė riziką susirgti depresija.
Taigi sunkumai nėra kažkas, kas užklumpa tik kažkokią išskirtinę visuomenės grupę. Turbūt nėra gerai, kai sunkumų (o ne noro juos spręsti) pagrindu žmonės vienijasi į grupes, ir herojais renkasi tuos, kurių tie sunkumai ryškiausi.
Kyla klausimų politikams
O dabar, mieli politikai, jūs tai gi tikrai mokate ieškoti informacijos, kai norite. Žinote, kad galima prieš reiškiant paramą pasidomėti, kam tai darote, ir ne tik įprastais informacijos kanalais. Rasti, tiesą sakant, nesunku. Pagalvokite, kokių istorijų sąskaita jūs kraunatės politinio palaikymo taškus?
Ir, jei einate kalbėtis su žmonėmis, pagalvokite, ar ta žinia, kurią nešate, stiprina pasitikėjimą valstybe, kad joje galima rasti pagalbos, ir į ką atsiremti. O galbūt to mūsuose ir trūksta, tai čia irgi yra jūsų darbo laukas.
Garliavos istorija parodo, kiek ilgam gali sužeisti tas nepasitikėjimo valstybe kurstymas. Kaip rodė būrelio marširuotojų laikytas plakatas prie Prezidentūros, tas klausimas dar skamba ir dabartiniuose mitinguose.
Pasitikėjimo demokratija lygmuo Lietuvoje ir taip nėra aukščiausias kada nors buvęs.
Kaip rodo naujienų agentūros ELTA užsakymu bendrovės „Baltijos tyrimai“ balandžio 22-gegužės 5 dienomis atliktos apklausos duomenys, demokratijos veikimu yra patenkinti 38 proc. Lietuvos gyventojų. 53 proc. – nepatenkinti, o 9 proc. nežino arba neatsakė į klausimą.
2020 m. lapkritį duomenys buvo panašūs, tačiau tarkime 2020 m. vasarį demokratijos veikimu Lietuvoje buvo patenkinti 43 proc. šalies gyventojų, nepatenkinti – 47 proc., o 10 proc. neturėjo nuomonės.
Tyrimo paklaida – 3 procentai.
