Vilniaus miesto savivaldybės leidimo surengti protestą negavę Šeimos gynimo maršo organizatoriai nusprendė pademonstruoti nepaklusnumą ir, prisidengdami galimybe informavus rengti piketus, kuriuose dalyvautų iki 15 asmenų, pratęsė savo iniciatyvą. Tiesa, šis grupelių žaidimas pasibaigė jau po kelių valandų ir greitai susibūrė kelių šimtų asmenų minia, akivaizdžiai pažeidžianti susirinkimų įstatymo nuostatas.
Maršas švilpimu, keiksmažodžiais ir net atvirais grasinimais sutiko su jo dalyviais pasikalbėti išėjusį Matą Maldeikį, neseniai informavusį STT pareigūnus apie bandymą duoti jam kyšį, ir čia pat plojimais pasveikino Darbo partijos atstovą Mindaugą Puidoką, kurio patarėjas ir įtariamas minėtojo kyšio davimu.
Maršo dalyviai reikalavo išeiti ir pasiaiškinti didžiausių savo priešų – Ingridos Šimonytės, Aušrinės Armonaitės ar Tomo Vytauto Raskevičiaus, demonstravo akivaizdžią neapykantą žiniasklaidos priemonių atstovams ir bandė patraukti policijos pareigūnus į savo pusę.
Iniciatyvos pradžioje pakankamai abstrakčius uždavinius kėlęs maršas per pastarąsias dienas išgrynino savo politinę poziciją. Pademonstruotos simpatijos prezidentui sulaukė prezidento patarėjo atsako ir pritariamo tuščių būgnų skambėjimo. Tuo metu Vyriausybė ir Seimo valdančioji dauguma – švilpimo ir grasinimų.
Viena vertus, maršas savo forma atrodo įprastas demokratinėms visuomenėms pilietinio nepaklusnumo judėjimas. Susibūrusi piliečių grupė kelia jiems rūpimas problemas, reikalauja valdžios reakcijos, reiškia susirūpinimą dėl dabartinės situacijos ir džiaugiasi sulaukusi tam tikrų institucijų, politikų palaikymo.
Šia prasme Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas nesuteikti leidimo rengti mitingą, prisidengiant kukliais argumentais švelnėjančio ir naikinamo karantino sąlygomis ar „politinio festivalio“ formuluote, atrodo keistokas.
Kita vertus, žvelgiant giliau, maršo iniciatyva ir organizatorių veiksmai primena ne pilietinį (o tai reiškia ir pilietišką, orientuotą į platesnį valstybinį interesą) nepaklusnumą, o tiesiog įžūlų įstatymų ribų matavimą ir neramumų kurstymą.
Negavę leidimo, jie prisidengė smulkaus piketo galimybe ir, teoriškai apeidami įstatymą, praktiškai demonstravo, kad jų interesai yra aukščiau demokratinių susitarimų. Dėl to nereikėtų stebėtis, nes panašus agresyvus taisyklių nesilaikymas buvo pademonstruotas ir pirmajame mitinge Vingio parke, kur karantino pažeidimų buvo tiek, kad net pati policija argumentavo, jog dėl jų gausos negali nustatyti visų pažeidėjų.
Nenuostabu, kad prezidento pasveikinti maršo organizatoriai greitai pasijuto savotiškai dengiami Lietuvos policijos ir nusprendė šią protekciją išbandyti dar kartą. Nežinia, ar policija būtų reagavusi ir antrąjį kartą, jei ne antradienio įvykių vaizdų išprovokuotas platesnis visuomenės pasipiktinimas.
Tiesą sakant, policija šioje situacijoje tapo savotiška visuomenės nuomonės, politinių interesų ir bandymo naudoti proporcingumo ir protingumo principus įkaite. Nenori paskatinti neramumų, bet kartu negali užmerkti akių prieš pažeidimus. Nenori įsivelti į politinius galios žaidimus, bet kartu negali užmerkti prieš atskirų institucijų simpatijas ir raginimus toliau aktyviai reikalauti bei priešintis.
Tuo pasinaudodami maršo organizatoriai gali ir toliau bandyti demokratijos rėmus, stumdami savo iniciatyvas vis platesnių teisinių interpretacijų link. Vienas nesankcionuotas veiksmas ir jo neužkardymas dažniausiai atveda prie kito.
Reikėtų pažymėti ir tai, kad demokratijos testavimas vyksta ne tik pačia maršo rengimo forma, bet ir jo reikalavimais. Jei pasipriešinimą atskirų konvencijų ar įstatymų projektų priėmimui galima vadinti normalia idėjinės kovos praktika, tai raginimai nušalinti tris neįtinkančius ministrus ar Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininką, nepateikiant aiškesnių argumentų, kuo jų veikimas nusižengė įstatymams ar etikai, atrodo kaip paprasčiausias šantažas.
Tiesa, demokratinėje visuomenėje net ir tokie absurdiški reikalavimai turi savo vietą ir teisę būti išsakyti. Už demokratijos ribų veda maršo organizatorių reikalavimai, susiję su LGBT bendruomene. Šios bendruomenės atstovai tiesiog braukiami iš lygiateisių piliečių sąrašo, primygtinai reikalaujant nesuteikti jiems lygių pilietinių teisių.
Iš esmės reikalaujama ne tam tikrų vertybių gynimo, o bet kokių diskusijų pabaigos. Net nebandykite kalbėti apie Stambulo konvencijos ratifikavimą, net nebandykite teikti Seime partnerystės įstatymo, nes mes pyksime ir protestuosime vien prieš šią galimybę.
Taip, maršas savo forma yra demokratinis ir todėl nėra jokių prielaidų drausti tolesnius organizacinius veiksmus ar raišką. Bet reikia matyti ir už maršo dalyvių veiksmų bei jų pasisakymų glūdintį antidemokratinį impulsą – džiaugsmą apeinant įstatymus, patraukiant į savo pusę atskiras institucijas, kuriant mažytį savo galios lauką, kuris padėtų kelti dar didesnius neramumus, kurstyti didesnį pasipiktinimą, bet ne dialogą.
Antidemokratinis maršo impulsas akivaizdžiai atsiskleidė į jį įžengus Matui Maldeikiui. Tai buvo kartuvių, o ne dialogo grupė.
Flirtas su tokiomis idėjomis, viešas galios centrų palaikymas gali paskatinti toliau plėsti šį antidemokratinį judėjimą, žengti dar toliau už įstatymų ribos ir imtis dar drąsesnių veiksmų nebaudžiamumo dvasioje.
Neturėtume užsimerkti ir nematyti pavojingų signalų mūsų valstybei ir jos trapiai demokratinei formai.
