Bet šiandien vėl vasara. Antrasis karantinas eina į pabaigą, gyvenimas normalizuojasi. Vakcinuotų bent viena doze turime daugiau nei 40%, o iki liepos pabaigos ir pilnu kursu paskiepytų gyventojų turėsime maždaug pusę Lietuvos. Didesne problema nei vakcinos tampa norinčių jas gauti trūkumas. Tamsuma vis dar mumyse, žmogaus kūnas yra stebuklėlis, vakcina yra magija – šalin rankas nuo mano peties, rėkia vargšai ne patys aštriausi pieštukai.
Nepaisant jų, kritinė masė bus pasiekta ir vėl grįšime prie labiau kasdienių problemų. Be rimtesnio masto apokalipsės, bankrotų bangos, bedarbių armijos ar bendrai apčiuopiamų padarinių, kurių tikėjomės praeitą pavasarį.
Per baisiuosius 2020 metus Lietuvoje vidutinis atlyginimas augo daugiau nei 10%. Nedarbas, po pirmosios pandemijos bangos šoktelėjęs į viršų, šių metų pavasarį grįžo į 2016-2017 metų lygius. Labai tikėtina, kad pasibaigus karantino ribojimams, kuomet vėl pilnai atsidarys paslaugų sektorius, nedarbas nusiris į 15 metų žemumas. O vidutinis atlyginimas iki 2021 pabaigos pagaliau perlips tūkstančio eurų į rankas ribą.
Dar per pasaulio pabaigos metus Lietuvos gyventojai sukaupė apie tris milijardus papildomų indėlių bankuose. Pagal naujausius Lietuvos banko duomenis, žmonės vietinėse kredito įstaigose laiko 18.75 milijardus eurų. Tai nėra ypatingai daug išreiškus eurais gyventojui: po maždaug 10 tūkstančių eurų kiekvienam pilnamečiui. Bet 20% metinis augimas vis tiek džiugina.
Net migracija vėl buvo teigiama. Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo, neigiama migracija Lietuvoje buvo didžiule problema. Iš Lietuvos kiekvienais metais išvykdavo daugiau žmonių, nei atvykdavo. Ypač emigracija buvo paaštrėjusi po 2008 metų krizės. Tačiau per CoViD-19 krizės metus, migracija buvo ne tik teigiama, tačiau ir rekordinė – Lietuvos populiacija per 2020 padidėjo beveik 20 tūkstančių žmonių.
Žmonės ne tik atvyksta arba grįžta į Lietuvą, tačiau ir nori čia kurti gyvenimą. Esame vieni lyderių pagal populiacijos, turinčios nekilnojamo turto, dalį Europoje. Mums, kaip tautai, turėti nuosavus namus, nes nuomotam gyventi gali tik ubagas, vertybiškai svarbiau nei apginti tradicinę šeimą. Šeimos ginti į Vingio parke vykusį šeimamaršį, kuris buvo nuostabi post-moderni improvizuoto juokis festivalio atmaina, susirinko tik maždaug 500-600 tūkstančių asmenų (minus 500-600 tūkstančių buvusių tik širdimi). O nuosavą NT turėti privalo kiekvienas iš 2.8 milijonų.
Vedami šių vertybių per apokaliptinius 2020 metus nekilnojamo turto kainas aukštyn pajudinome tiek, kad Lietuvos bankas jau kalba apie perkaitusią rinką ir priemones, kuriomis rinka turėtų būti stabdoma. Bet stabdyti sunku. Remiantis Nerijaus Mačiulo tekstu, publikuotu Facebook, net 60% būstų pernai buvo įsigyta už nuosavus pinigus, o ne naudojantis bankų paskolomis. Todėl svertų Lietuvos bankas turi nedaug: uždrausti leisti savo pinigus kaip kam patinka – neįmanoma.
Prekybos centrai ar biurų pastatai taip pat neištuštėjo. Nors šiek tiek pasėdėjome namie, visiems jau tenka ruoštis grįžti į darbus. Pirmiausia hibridinis, o vėliau seks ir įprastas darbas iš biuro. Viskas vėl bus kaip buvę.
Vakarais vėl eisime alaus į miestą – na, tiksliau, jau visi einame, nes laisvų staliukų didmiesčių kavinėse ir baruose vakarais rasti beveik neįmanoma, – o savaitgaliais važiuosime atostogauti prie jūros. Kad ir kiek būtų besiskundžiančių, kaip trūksta pinigų ir nėra už ką atostogauti, o ypač Lietuvos pajūryje, laisvų nakvynės vietų vietiniuose kurortuose vasaros savaitgaliais nebėra beveik niekur. Nors kainos už naktį vidurkis jau sukasi apie 50-100 eurų (priminsiu 200-350 litų), kaina nėra problema. Per karantiną sukaupti indėliai turi būti panaudoti, o ne banke gulėti.
Tai kur ta žadėta pasaulio pabaiga ?
Nėra ir nebus. Žmonės visuomet būna labai dramatiški ir trumpalaikių, ypač iki tol nematytų, įvykių bijo labiau, nei jų reikėtų bijoti. Kuomet nutinka kažkas blogo, neracionaliai tikimės, kad toliau viskas bus tik blogiau. O kai nutinka kažkas gero, galvojame, kad ateitis bus itin šviesi. Taip veikia mūsų smegenys.
Bet realybė niekada nebūna tokia dramatiška, kokios mes tikimės. Realybė beveik visada būna žymiai neįdomesnė ir nuobodesnė. Baisūs įvykiai praeina greičiau, nei tikėtasi. O atsiminimai apie juos, kartu su išmoktomis pamokomis, dingsta per ilgesnį laiką.
Tikėtis pasaulio pabaigos niekada neverta. Visais atvejais, nutikus blogiems dalykams, egzistuoja du scenarijai: (a) pasaulio pabaiga bus arba (b) pasaulio pabaigos nebus. Pirmojo scenarijaus atveju, ką bedarysime ir ko bebijosime, neturi reikšmės. Nes po pasaulio pabaigos vis tiek nebeliks nieko. O žymiai labiau tikėtino antrojo scenarijaus atveju, viskas per laiką normalizuosis. Todėl ir bijoti nėra daug prasmės.
Normalizacija gali užtrukti. Bet ji visuomet įvyks. Išvalyti šimtus tūkstančių metų evoliucijos ir jos suformuotų įpročių vieni blogi metai negali. Esame socialūs istorijas pasakojantys gyvūnai, kurie nemėgsta staigių pokyčių. Tokiais ir liksime. Atsiradus pirmai progai, visuomet grįšime prie sau įprastų elgesio modelių. Pandemijos metai to pakeisti negali.
Praeiti metai ir jų baimės tėra tik dar viena gera pamoka, jog labai dramatišku būti nėra prasminga. Nukrypimai nuo įprasto gyvenimo būna laikini, didžiausios baimės retai kada išsipildo. Ypač makro lygmeniu. Tad labai pergyventi dėl įvairių neigiamų šokų – neverta. Nors tuo metu sunku, visada geriau laukti normalizacijos ir galvoti, kaip pasinaudoti šoko sukeltomis progomis.
Na, arba bent jau mokytis išgyventi baimės periodą kuo ramiau, nesiimant staigių ir iracionalių veiksmų. Stiprių emocijų lemti sprendimai retai būna teisingi ar naudingi. Tiksliau, dažniausiai būna skausmingi ir brangūs. Daug dramos realiame gyvenime nepadeda niekam.
