Parlamento narys Matas Maldeikis yra politikas ir žino savo darbą, o jo darbo dalis yra bendrauti su visais rinkėjais, kad ir kaip tai būtų nemalonu. Aš tokio darbo nenorėčiau, tai ir nedirbu. Kiekvienas renkasi, kas jam tinkama.

Čia ne koks nors politkorektinis „nesantaikos skatinimas“, čia atviri, vieši, pakartoti ir įrašyti raginimai pakarti konkretų žmogų.

Tačiau žiūrint filmuotus kadrus, kaip nuėjusį pas mitinguotojus skerdžiamos kiaulės balsu jį bando perrėkti nevykusi Orlausko pristatyta himno giedotoja: „ant kartuvių jį reik, kartuves ruoškit!“, supranti, kad daugiau informacijos apie antrąjį šeimų maršą jau ir nebereikia. Net ir politikas neprivalo klausyti šitų tamsuolių baubimo ir atriaugų.

O policija, tikiuosi, pradės tyrimą dėl viešų kvietimų susidoroti su žmogumi. Nes arba Lietuvoje galioja įstatymai, arba ne. Čia ne koks nors politkorektinis „nesantaikos skatinimas“, čia atviri, vieši, pakartoti ir įrašyti raginimai pakarti konkretų žmogų.

Žinoma, tai kaliausei, apsivyniojusiai gintarais ir pagoniškais hidžabais, dar reikėtų vienos bylos už Tautinės Giesmės pasityčiojimai blogą giedojimą, nes ji nemoka nei žodžių, nei melodijos (jos arija Vinco Kudirkos giesmės motyvais buvo lyg bandymas lietuvišką trispalvę nupiešti dviem flomasteriais, kurių vienas violetinis, o kitas – neberašo). Jei organizatoriai būtų pakaltinami, galima būtų klausti, kodėl jie pakvietė šią festivalio „Juokis“ laureatę iš sudegusio klojimo teatro jiems sarmatos daryti, bet ką tu klausi Orlausko, čia gi kaip prašyti Širinskienės, kad poeziją padeklamuotų.

Teisingai padarė Vilniaus valdžia, kad nedavė leidimo parazitams rinktis: jie jau parodė, kad nemoka elgtis atsakingai, Vingio parke buvo be kaukių, susispaudę ir su daugybe girtų ir nestabilių bliaunančių elementų. Pabandėt – nesugebat – daugiau nereikia. Žinoma, jie vis tiek susirinks „grupelėmis po penkiolika“, visi supranta, kad čia tik apgaulė, tačiau ką iš jų norėti – tai yra asocialių elementų dumblinas sambūris. Jie pratę apgaudinėti.

Jie save lygina su Sąjūdžiu, žemės druska, duoną auginančiom pūslėtosiom rankom ir kitokiais Biblijos ir Justino Marcinkevičiaus poezijos sakraliniais veikėjais (ne visi lygina – tik vienas maršo dalyvis iš dešimties yra knygą skaitęs, ir ta turbūt bus Vytauto Petkevičiaus senatvinis keršto pūlinys „Durnių laivas“ arba Henriko Daktaro didaktinis veikalas „Išlikti žmogumi“), bet iš tikrųjų tai yra tik tie patys provincijos miestelių paaugliai, geziukai, gliaudantys saulėgrąžas ir daužantys tėvų BMW į autobusų stoteles, tik jau pasenę, įsigiję vyriškus rankinukus, kuriuose nešiojasi raktus nuo seno automobilio su dujine įranga ir atsuktu skaitliuku, kontrabandines cigaretes ir žiebtuvėlius su nuogos mergos atvaizdu, ir atvykę į renginį su savo rėksmingomis patelėmis.

„Ne visi tokie, kaip čia tu pieši“, sakys man iškart. Visi tokie. Kai tik prisišliejate prie šios toksiškos, bukos, neartikuliuotos minios, jūs tampate tokie, kaip jie.

„Ne visi tokie, kaip čia tu pieši“, sakys man iškart. Visi tokie. Kai tik prisišliejate prie šios toksiškos, bukos, neartikuliuotos minios, jūs tampate tokie, kaip jie. Besikeikiantys, agresyvūs tamsuoliai, ir tiek. Kai statinėje jau yra srutų, pripylus ten švaraus vandens, jis švarus nepasilieka – viskas, kas teliuškuoja toje statinėje, yra srutos.

Per kelis mėnesius jie taip ir nesugebėjo paaiškinti, su kuo ir už ką jie kovoja: ar prieš Stambulo konferenciją, ar kompetenciją, kurios jie neskaitė (baikit, jie kelių eilučių himno negali įsiminti, o jūs norit, kad jie kelis puslapius skaitytų, nereikia norėti, kad katinėlis išmoktų romanus rašyti), ar kad Seimas nesvarstytų įstatymo dėl partnerystės, nors kodėl Seimas neturėtų svarstyti įstatymo?

Žiūrėkit, zuikučiai jūs: Lietuvoje galioja tokia tvarka, kad žmonės išrenka į Seimą deputatus ketveriems metams, ir tų deputatų darbas yra priiminėti įstatymus, ir Seimas tuo ir užsiima. Reikalauti, kad Seimas nesvarstytų įstatymo, yra tas pats, kas reikalauti, kad kiemsargiai nustotų šluoti šaligatvius.

Jie dar randa save ginančių nuosaikių susirūpinusių viešosios erdvės intelektualų, naivių taikdarių, kurie vis aiškina, kad nereikia „supriešinimo“ arba „skaidymo“, nors kaip tik reikia rūšiuoti ir atsirinkti, kas su mumis, o kas prieš šitą šalį (juo labiau, kad, kaip taisyklė, jei už šeimų maršą ir prieš skiepus, tai visada ir už Lukašenką, ir už Putiną, ir jei turi užsiklijavę ant savo kledaro šeimų maršo lipduką, tai žinok, kad kažkur netoliese bus lipdukas „Galim pakartot“, „Ačiū diedukui už pergalę“ arba „Į Berlyną!“).

Žiūrėkit, jei bulvių maiše po žiemos radot supuvusių, tai juk nesakot, kad nereik rūšiuot ir išmest, kad tos supuvusios neįsižeistų, nepajustų supriešinimo ir kad jų neįskaudintų „supuvusios bulvės“ etiketė.

Žiūrėkit, jei bulvių maiše po žiemos radot supuvusių, tai juk nesakot, kad nereik rūšiuot ir išmest, kad tos supuvusios neįsižeistų, nepajustų supriešinimo ir kad jų neįskaudintų „supuvusios bulvės“ etiketė. Prieš trisdešimt metų niekas rimtai nesvarstė, kaip čia ištiesti draugystės ranką „Jedinstvai“, Maskvos kurstomai ir finansuojamai destruktyviai jėgai, kuri priešinosi mūsų laisvei ir valstybingumui ir kvietė iš Kremliaus „tiesioginį valdymą“, kad čia visus tuos sąjūdžius su landsbergiais apramintų.

Todėl įvardinti ir aiškiai pareikšti savo poziciją dėl įžūlių, įstatymus niekinančių ir smurtauti kviečiančių padugnių yra teisinga ir dora. Nedora sakyti „visokių yra, visokių reikia“ arba „kiek žmonių, tiek nuomonių“. Visokių yra, bet tikrai ne visokių reikia. Ir kviesti karti žmogų yra ne nuomonė, o nusikaltimas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (831)