Sovietų Sąjungoje nebuvo tokios sferos, kurios nekontroliuotų KGB. Galingojo Valstybės saugumo komiteto dėmesys neaplenkė ir sporto, kuris, be viso kito, vertintas kaip ideologinės kovos ir propagandos priemonė.
Vadinamoji sovietinė šachmatų mokykla visada buvo Komunistų partijos ir vyriausybės pasididžiavimas, o sovietų šachmatininkų pergalės tarptautinėje arenoje vertinos kaip sistemos pranašumo prieš „supuvusį kapitalistinį pasaulį“ įrodymas. Tačiau tarp stipriausių SSRS šachmatininkų atsirado tokių, kurie nepanoro žengti koja kojon su ideologija. Į tokus „išdavikus“ ir „atskalūnus“ KGB sutelkė visą velniškų „poveikio priemonių“ arsenalą.
Pirmosiose knygos dalyse pasakojama apie glaudų KGB ryšį su pagrindiniais sovietų sporto funkcionieriais, Valstybės saugumo komiteto padalinius, kurie buvo atsakingi už „sportininkų“, tarp jų ir šachmatininkų, „kuravimą“ bei verbavimą.
Skaitant sunku patikėti, kiek lėšų ir jėgų buvo mesta, siekiant užtikrinti SSRS dominavimą šachmatų pasaulyje, persekiojant ir terorizuojant visus neįtikusius sportininkus, tuo pat metu globojant režimui lojalius.
Komunistų partijos liepiama KGB iš visų jėgų stengėsi ne tik visiškai kontroliuoti sovietų šachmatininkus, bet ir šantažuoti į Vakarus pabėgusius didmeistrius, tokius kaip V. Korčnojus, daryti spaudimą Tarptautinei šachmatų federacijai.
Antroji knygos dalis – pasaulinio lygio šachmatininko, daugelio prestižinių turnyrų nugalėtojo Boriso Gulko prisiminimai. Norėdamas legaliai emigruoti iš SSRS su žmona, taip pat garsia šachmatininke, jis pateikė pareiškimą išvykti, bet net nenumanė, kokius pragaro ratus teks pereiti. Gulko šeimą bandyta paveikti ideologiškai ir psichologiškai, jie šalinti iš turnyrų, neteko visų pajamų, įrašinėti jų bute vykstantys pokalbiai, sutuoktinius bandyta išskirti, kurpiant tariamos neištikimybės „įrodymus“.
Tačiau Gulko nepasidavė. Jis skelbė bado akcijas, rengė viešus protestus, visais įmanomais būdais mėgino pranešti apie savo padėtį Vakarų visuomenei. Pagaliau septynerius metus trukusias kovas vainikavo pergalė. Perestroikos laikais atkakliai šeimai vis dėlto leista išvykti.
Knyga „KGB žaidžia šachmatais“ parašyta be galo įtraukiančiu, kartais net žaismingu stiliumi. Nemažai dėmesio skiriama pagrindinių saugumiečių „sporto kuratorių“ biografijoms, neretai pateikiami neįtikėtini, netgi absurdiški jų gyvenimo faktai. Vienas pagrindinių knygos antiherojų – partijos ir KGB numylėtinis didmeistris Anatolijus Karpovas, kurio pergalėmis sovietų valdžia buvo ypač suinteresuota. Mūsų dienomis A. Karpovas yra Rusijos dūmos deputatas, „Vieningosios Rusijos“ frakcijos narys ir didelis V. Putino politikos šalininkas.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
KGB sumanymas pavyko. Per Maskvos olimpines žaidynes Gulko šeima neprotestavo. Kadangi dėl Afganistano okupacijos daugelio Vakarų šalių geriausi sportininkai olimpinėse žaidynėse nedalyvavo, šios pirmenybės tapo sovietų triumfu. SSRS sportininkai iškovojo 80 aukso medalių.
Tačiau ir Sovietų Sąjungoje, ir užsienyje mažai kas nutuokė, kokiais būdais atiteko tie medaliai. Maskvos antidopingo centre sovietinių sportininkų mėginiai keisti į visiškai „švarius“. SSKP CK nurodymu Valstybiniam sporto komitetui skirtos didžiulės JAV dolerių sumos užsienio šalių teisėjams papirkti. Aktyviai naudoti KGB valiutos ištekliai brangioms dovanoms.
Olimpinėms žaidynėms pasibaigus, daugelis KGB darbuotojų gavo įvairius vyriausybinius ir žinybinius apdovanojimus. Tarasovui įteiktas medalis „Už puikų darbą“, Kulešovas paaukštintas pareigomis, netrukus jis tapo majoru. Šachmatų fronte KGB susitelkė į 1981 m. pavasarį turintį vykti Karpovo susirėmimą su Korčnojumi dėl pasaulio čempiono titulo.
Prieš mačą Karpovas buvo dukart susitikęs su Andropovu pastarojo kabinete Lubiankos aikštėje. Pavasarį KGB sudarė operatyvinių veiksmų planą, į kurį įtraukta visa virtinė centrinio aparato padalinių: Pirmoji vyriausioji valdyba, operatyvinė-techninė valdyba, Penktoji valdyba, Aštuntoji vyriausioji valdyba (šifravimas ir dešifravimas).
Pagal planą, Penktoji valdyba turėjo pasirūpinti Korčnojaus tariamo padėjėjo Boriso Gulko nukenksminimu“. Ir čia Gulko pasisekė antrą kartą (po poilsio Abchazijos sporto bazėje). Valstybinis sporto komitetas jam suteikė naują būstą. Žinoma, ne iš geros valios. Siekiant užtikrinti tinkamą didmeistrio stebėjimą ir prieš griebiantis „prevencinių veiksmų“, reikėjo buto su pasiklausymo įranga.
Tokią techniką įrengti senajame Gulko bute, kur jis gyveno su tėvais, – gana sudėtinga užduotis, nes kas nors iš šachmatininko namiškių visada būdavo bute. Dažniausiai Gulko tėvas, karo invalidas. Siekdamas išspręsti šią problemą, Perfiljevas įtikino Sporto komitetą skirti Gulko ir jo žmonai naują butą Strogino rajone, kur galima iš anksto sumontuoti garsinės kontrolės įrangą. Šią sekimo priemonę saugumiečiai vadino „priemone T“, čekistų kalba – Tatjana“.
Visi pokalbiai paprastai keliavo į specialų imtuvą, slapčia sumontuotą gyvenamojo namo pastogėje arba rūsyje. Iš čia užkoduota informacija buvo perduodama į KGB 12-ojo skyriaus kontrolės punktą, kur ją dešifravo ir įrašė į magnetines juosteles. Paskui skyriaus operatoriai, apdoroję šią informaciją, paversdavo „skaitoma“ – spausdino mašinėle.
Name, kuriame Borisui Gulko ir jo žmonai numatytas butas, nebuvo įvestas telefonas, kaip ir visame tame rajone. KGB 12-ojo skyriaus techniniam personalui tai kėlė tam tikrų sunkumų. Pagaliau pastato palėpėje sumontavo siųstuvą, užtikrinantį gautos informacijos perdavimą. Jį sumaniai paslėpė po plytų mūru, iš siųstuvo ant stogo vedė užmaskuotas laidas. Tarp dviejų pastatų kabanti linija jungė siųstuvą su kitu siųstuvu ir vedė į KGB 12-ojo skyriaus konspiracinį butą. Šiose patalpose buvo įrengtas informaciją fiksuojančių ir ją apdorojančių operatorių darbo postas. Operatoriai palaikė ryšį su KGB 12-ojo skyriaus budėtoju ir Vyriausybės ryšio valdyba (Upravlenije pravitelstvennoj sviazi). Mobiliųjų telefonų anuomet nebuvo, todėl telefono ir radijo ryšį palaikantys KGB darbuotojai naudojosi stacionariomis radijo stotimis. Būtent tokia radijo stotis ir įrengta konspiraciniame bute. Jo durys sustiprintos papildomai, budintys saugumiečiai turėjo ginklus bet kuriam nenumatytam atvejui.
12-ojo skyriaus operatorės – jaunos merginos, paprastai turinčios praporščiko laipsnį. Dažniausiai tai buvo stenografisčių kursų prie VRM absolventės, specialiai atrinktos tarnybai KGB. Viena šių moterų – Ursulova – perestroikos laikais KGB pirmininko armijos generolo Kriučkovo nurodymu buvo paskirta 12-ojo skyriaus viršininko pavaduotoja. Tai generoliška pareigybė. Taip sovietų specialiųjų tarnybų istorijoje pirmą kartą atsirado moteris – generolė majorė, gavusi šį aukštą laipsnį už tarnybą pasiklausymų padalinyje, pasižymėjusi sekant „operatyvinį susidomėjimą keliančius objektus“.
Didmeistrio Gulko naujojo buto garsinė kontrolė kainavo brangiai. Techninėms priemonėms įrengti ir gautai informacijai apdoroti išleistos didžiulės sumos. 12-ojo skyriaus operatoriai konspiraciniame bute dirbo 24 val. per parą. Budėjimas truko savaitę, ir per visą šį laiką operatoriai neturėjo teisės palikti buto arba bendrauti su išoriniu pasauliu netarnybiniais reikalais. Maistą jiems tiekė KGB 12-ojo skyriaus darbuotojai.
Daug pinigų surydavo ir išorinės žvalgybos tarnyba. Per parą būdavo išleidžiama tiek pinigų, kiek kainuoja automobilis. Bet tikslas – Karpovo pergalė pasaulio čempionate – pateisino priemones.
O Igoris Korčnojus leido dienas kalėjime. Suvokimas, kad būsimieji varžovai – Karpovas ir Korčnojus vyresnysis – žais nelygiomis sąlygomis, visame pasaulyje kėlė protestus.
FIDE prezidentas F. Olafssonas netgi žengė beprecedentį žingsnį – šachmatininkų dvikovą iš 1981 m. rugsėjo 19-osios perkėlė į spalio 19 d., o tokį sprendimą formaliai motyvavo siekiu sovietams suteikti laiko paleisti Igorį iš kalėjimo ir leisti emigruoti. Viename iš SSRS šachmatų federacijos posėdžių Gulko ir Achšarumova net perskaitė Korčnojų palaikantį laišką.
Tačiau, nepaisant FIDE spaudimo, Gulko ir Achšarumovos iniciatyvos, Igorio Korčnojaus nepaleido. Atvirkščiai! Borisas Gulko pradėtas spausti dar labiau. Maža to, prie KGB veiksmų prisijungė ir Karpovas. Su Gulko susitikęs Aleksandras Bachas pareiškė, kad Karpovas labai nepatenkintas Gulko parama Korčnojui.
Karpovas veikė subtiliai ne tik prie šachmatų lentos, bet ir šachmatų politikoje. Jam pavyko įtikinti Tarasovą, kad, nugalėjus Korčnojų (o tuo jis, remiamas KGB, sovietų vyriausybės ir Campomaneso, net neabejojo), Borisui Gulko galima leisti emigruoti, nes jis bus nebepavojingas. Tai, kad emigruoti siekia ir Gulko žmona Achšarumova, Karpovo nė kiek nejaudino. Juk jis būtų tapęs čempionu tarp vyrų! Sovietų Sąjungoje likęs Gulko galėjo pradėti konsultuoti Garį Kasparovą – kylančią šachmatų žvaigždę. Štai kas Karpovui buvo mirtinai pavojinga! Būtent todėl jis ir įtikinėjo Tarasovą kuo greičiau išguiti Gulko iš šalies. Žinoma, tada, kai baigsis jo susirėmimas su Korčnojumi, turėjęs įvykti Italijos mieste Merane.
Atvirą laišką paskelbę Gulko ir Achšarumova suardė Karpovo planus, todėl jam teko išklausyti daug rimtų Tarasovo priekaištų. Karpovui pranešta, kad dėl Korčnojaus palaikymo akcijos Gulko nebus leista emigruoti. Bet susidorojimą nuspręsta atidėti iki mačo Merane pabaigos.
Andropovo nurodymu į Meraną diplomatiniu paštu nuspręsta siųsti slaptą aparatūrą, kodiniu pavadinimu „Šatior“. Šis ne vieną toną sveriantis įrenginys skirtas sudaryti trukdžius, kad „priešas“ sovietų delegacijai numatytose patalpose negalėtų pasinaudoti galimai sumontuota pasiklausymo aparatūra. „Šatior“ sukūrė KGB specialistai. Įrenginys būdavo naudojamas tik per SSRS pirmųjų asmenų vizitus užsienyje, kai sovietų delegacijos įsikurdavo priimančios šalies suteiktose rezidencijose.
Likus kelioms dienoms iki mačo pradžios, į Milano oro uostą atvyko trys didžiuliai konteineriai. Juos lydėjo diplomatiniais pasais apsirūpinę KGB operatyvinės grupės nariai. Kadangi krovinys atkeliavo diplomatiniais kanalais, italų muitininkai neturėjo teisės jo apžiūrėti. Italijos pareigūnus, žinoma, pribloškė krovinio svoris ir gabaritai, tad pareikalauta nuodugnios patikros, bet, įsikišus sovietų Užsienio reikalų ministerijai ir ambasadoriui, konteineriai praleisti be jokio patikrinimo.
Įrenginys „Šatior“ sumontuotas Anatolijui Karpovui skirtoje viloje, ir jį kiaurą parą saugojo iš Sovietų Sąjungos atvykę KGB operatyviniai karininkai. Viloje negalėjo lankytis joks pašalinis asmuo, net Karpovo žmona Irina, – valstybės saugumo generolo Kujimovo duktė, atvykusi į mačą kaip turistė.
Be patalpų „garsinės apsaugos“, KGB operatyvinės grupės darbuotojai slapčia įsibrovė į Korčnojaus komandos patalpas, kad ten sumontuotų pasiklausymo aparatūrą.
Vienas iš jaunųjų Europos didmeistrių buvo vedęs ispaniškai kalbančią žmoną – KGB agentę, slapyvardžiu Amigo. Ją užverbavo Piščenka. Amigo vyras su Korčnojumi ir jo komanda palaikė gerus nuolatinius santykius, dalyvavo 1978-ųjų ir 1981-ųjų mačuose. Per agentę Amigo KGB gaudavo visą reikiamą informaciją apie tai, kas vyksta Korčnojaus štabe, todėl Karpovas ir jo pagalbininkai buvo gerai informuoti apie priešininko pasirengimą.
Į KGB operatyvinę grupę taip pat buvo įtraukta nuodingųjų medžiagų specialistų. Jie kasdien tyrė Karpovo maistą, fiziologines išskyras. Siekta visais būdais apsisaugoti, kad prieš sovietų šachmatininką nebūtų panaudota kokių nors sveikatai galinčių pakenkti medžiagų. Savo arsenale šie žmonės turėjo ypatingų preparatų, sukeliančių nerimą, miego sutrikimus, didinančių arterinį kraujospūdį. Būtent šiomis priemonėmis buvo „apdoroti“ daiktai Korčnojaus komandos patalpose, į kurias įsigavo KGB grupės darbuotojai.
Jei mačas pakryptų Karpovo nenaudai, KGB planavo įšvirkšti Korčnojui preparato, sukeliančio širdies nepakankamumą. Žinoma, to būtų griebtasi tik išskirtiniu atveju, jeigu Karpovas atsidurtų ties pralaimėjimo riba.
Nuoširdžiai triūsė ir KGB specialistai „parapsichologai“. Galimą distancinį poveikį žmogaus psichikai Sovietų Sąjungoje tyrė kelios dešimtys institutų. Gabiausiais „išradėjais“ naudojosi KGB. Tad Korčnojaus komandos nariai savo kailiu patyrė visą Valstybės saugumo komiteto priemonių arsenalą. Operatyvinės grupės specialistai ir kiti Karpovo komandos nariai puikiai suprato, kad valdžia jiems neatleis pralaimėjimo.
Pačioje Sovietų Sąjungoje taip pat kovota dėl Italijoje žaidžiančio Karpovo pergalės. KGB nurodymu Krogiuso (Endšpylio) vadovaujama Valstybinio sporto komiteto šachmatų valdyba įpareigojo visus sovietų didmeistrius nagrinėti kiekvieną Karpovo ir Korčnojaus partiją ir patarti. Ryšys su Italija palaikytas KGB šifrogramomis.
Tačiau, nepaisant didžiulių pastangų, antrojoje mačo pusėje Karpovui tradiciškai pradėjo nesisekti. Jam tiesiog trūko jėgų. Paranojiškai nusiteikusi KGB operatyvinė grupė nusprendė, kad Karpovą kažkas neigiamai veikia. Grupės „technikams“ pavyko slapčia patekti į italų policijos saugomą salę, kur vyko mačas, ir apžiūrėti Karpovo kėdę. Apatinėje sėdimosios dalies pusėje aptikta nedidelė skylutė. Kitų įtartinų veiksnių, galinčių neigiamai paveikti Karpovo savijautą, nerasta.
Į skylutę kėdėje KGB žvelgė labai rimtai. Operatyvininkų vadovybės manymu, ji liudijo „priešiškos komandos“ mėginimus neigiamai paveikti Karpovo sveikatą. Tokia išvada tarsi atrišo saugumiečiams rankas. Jei Korčnojus labai priartėtų prie galutinės pergalės, galima „staigi mirtis“.
Bet Korčnojus pralaimėjo ir liko gyvas. Karpovas vėl tapo pasaulio čempionu. Antroji sovietų pergalė – nekenčiamo FIDE vadovo Olafssono pakeitimas KGB agentu Campomanesu. Šachmatų pasaulyje keleriems metams įsitvirtino Karpovo epocha. FIDE vykdė bet kurią jo užgaidą.
