Jau kurį laiką visuomenė stebi krintančius sergančių ir augančius besivakcinuojančių skaičius. Stebi su viltimi, kad pagaliau galėsime grįžti į daugiau mažiau įprastą gyvenimo ritmą. Šiomis dienomis linkime abiturientams surinkti kuo daugiau balų egzaminuose, o sportininkams – taškų, įsibėgėjančiuose čempionatuose.
Numeriai, balai, taškai yra mūsų skaičiuoti linkusios ir pratusios visuomenės realybė, nors turbūt visi jaučiame, kad tikrieji pasiekimai nėra kiekybiškai pamatuojami. Vis dėlto kartais skaičiai simboliškai žymi tam tikrų ribų peržengimą.
Universitetų pasaulyje tai yra vietos reitinguose. Ką tik paskelbtame QS pasaulio universitetų reitinge Vilniaus universitetas peržengė dar vieną slenkstį ir pateko tarp 400 geriausių. Priminsiu, kad dar visai neseniai buvo svajojama apie 500-tuką.
Vilniaus universitetas pasiekė istorines aukštumas. Patekimas tarp 400 geriausių pasaulio universitetų – reikšmingas įvykis visam Lietuvos aukštajam mokslui, liudijantis apie tai, kad mūsų valstybėje yra visos prielaidos aukščiausio lygio tarptautiniam mokslui ir studijoms.
Mokslo politikoje reitingai yra vienas rodiklių, atspindinčių valstybės dedamas pastangas stiprinti nacionalinį aukštąjį mokslą. Aukštojo mokslo politikos formuotojai suinteresuoti šalies universitetų užimtų aukštomis vietomis tarptautiniuose reitinguose.
Kai kurios valstybės jau senokai parengė specialias programas, kurių tikslas padėti universitetams tapti pasaulinio lygio mokslo centrais. 1989-2004 m. pasaulyje buvo įgyvendinta 13 tobulumo programų, 2005-2014 m. jų skaičius išaugo iki 37. Beje, daugiausia tokių programų inicijuota Europoje, o didžiausias lėšas, tenkančias tobulumo programą vykdantiems universitetams, skiria Prancūzija, Kinija, Singapūras ir Taivanas.
Galima įvairiai žiūrėti į tokias priemones. Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje taip pat projektuojamas ambicingas uždavinys, kad 2030 m. bent vienas Lietuvos universitetas pateks tarp 300 geriausių. Reitingai nėra vienintelis ir galutinis kriterijus.
Vis dėlto tai yra paprastas ir suprantamas nacionalinės aukštojo mokslo sistemos konkurencingumo matas. Jis leidžia parodyti, kokioje situacijoje esame, kuo esame stiprūs ir ko galime siekti ateityje.
Taip pat aukštas reitingas yra įsitvirtinimo tarptautinėje aukštojo mokslo sistemoje sąlygų – aukščiau reitinge esantys universitetai yra patrauklesni užsienio studentams, su jais labiau linkę bendradarbiauti ir kiti stiprūs universitetai, nes visi atidžiai stebi ir atsižvelgia į pokyčius šioje globalaus matomumo skalėje.
Ir čia reikia pripažinti, kad žvelgiant į pasaulinį aukštojo mokslo kontekstą, augančią konkurenciją, finansavimo mastus Vilniaus universiteto pasiekimas pramušė lubas.
Tiesiog palyginkime. Vilniaus universiteto metinis biudžetas yra 114 mln. eurų, o vienam studentui tenkanti lėšų dalis – toks sąlyginis vienetas, leidžiantis lyginti skirtingų universitetų situaciją ir galimybes – yra apie 5 tūkstančius eurų.
Reitingų kaimynystėje esančio Vokietijos Miunsterio universiteto biudžetas yra 637 mln. eur (vienam studentui tenka apie 14 tūkst. eur), Prancūzijos Strasbūro atitinkamai 536 mln. (10 tūkst.), Suomijos Tamperės 315 mln. (20 tūkst.).
Reitinge aukščiau esančio Tartu universiteto šis santykinis rodiklis – 14 tūkst. eur, taigi kone tris kartus didesnis nei Vilniaus universiteto.
Pastarojo laikotarpio Vilniaus universiteto pasiekimai ir iniciatyvos (prof. Virginijaus Šikšnio Nobelio premijos vertės atradimas, biotechnologų, fizikų, filosofų ir kitų disciplinų atstovų įsitraukimas į prestižinius tyrinėtojų tinklus, studentų iGEM komandos pergalė pasauliniame konkurse ir kt.) rodo, kad esame pajėgūs įsitvirtinti tarp geriausių pasaulio universitetų, laikytis aukščiausių standartų, kaip jie suprantami tarptautinėje mokslo bendruomenėje.
Bet tam reikia nuolatinio konstruktyvaus dialogo su viešąja valdžia, kad mokslo ir studijų finansavimas leistų planuoti ilgalaikę veiklos perspektyvą. Mes įrodome, kad galime pasiekti ir viršyti iškeltus tikslus, valstybė turi įrodyti, jog ji rimtai laikosi švietimo kaip prioriteto linijos.
Turime toliau nuosekliai didinti mokslo (visų pirma fundamentalaus mokslo, nes tik jis užtikrina augimą) finansavimą, skirti kur kas daugiau lėšų visų pakopų (ypač magistrantūros ir doktorantūros, kur konkurencija ženkliausia) studijoms, sukurti talentų pritraukimo ir išlaikymo programą. Tai yra aiškiausia ir patikimiausia investicija į valstybės ir visuomenės ateitį.
Žinoma, reitingai yra išorinis rodiklis. Lietuvai visų pirma reikia universitetų kaip mokslinio žinojimo ir kritinio mąstymo centrų, kurie gali būti atpažįstami pasaulyje ir pajėgūs keisti šalį. Mūsų potencialas išaugtų, jei dar labiau integruotume mokslą ir studijas, atrastume naujų tarpdalykinių sąsajų, konsoliduotume universitetų, mokslinių institutų, ligoninių, muziejų, bibliotekų išteklius, stiprintume mokslo ir verslo ryšius.
Be pamatinės vertybinės išsilavinimo svarbos, universitetų plėtra gali duoti įvairiopą grąžą ir reikšmingai lemti šalies augimą bei modernizavimą, ir ne vien ekonomine prasme – iš universitetų pagrįsta tikėtis naujų idėjų valstybės raidos vizijai.
Pažangus verslas kuriasi ar ateina tik į tas šalis, kuriose yra aukšto lygio mokslas ir studijos. Thermo Fisher Scientific Baltics (t. y. bendrovė, kuri šiemet pirmąjį ketvirtį sumokėjo mokesčių 6 kartus daugiau nei pernai) neįsivaizduojamas be Lietuvos biochemijos ar biotechnologijos, Šviesos konversija be lazerių fizikos, o lietuviškas fintech – be ekonometrijos ir informatikos. Kovoje su pandemija sėkmingai pasinaudojome ankstesnių mokslininkų kartų pasiekimais ir patirtimis, o dabartinė patirtis pasitarnaus tolesnėms kartoms – tokia būtų optimistinė ir humanistinė nesibaigiančios žmonijos kovos su iššūkiais išvada.
Politikai tik laimės, jei priimdami sprendimus visose srityse konsultuosis su mokslininkais. Visuomenė žinos geriau ir patikimiau, jei pasitikės mokslininkų, o ne suinteresuotų mėgėjų rekomendacijomis ir interpretacijomis. Pagaliau tokia aktuali šalies ateičiai mokyklinio lavinimo pažanga bus pasiekta tik tada, kai universitetas ir mokykla bus ne atskiri pasauliai, o nuoseklios grandinės nariai, vedantys jaunus žmones link žinojimo ir supratimo.
Mokslas yra viešoji veikla ir mokslininkai gali būti nuomonės ir pasaulėvaizdžio formuotojai. Akivaizdu, kad mokslinis pasaulėvaizdis turi rasti kelius kaip veikti visuomenę, nes kitaip kyla grėsmė jos tvarumui. Nebeturime prabangos užsiskliausti ir dirbti darbą tik patiems sau. Tai nereiškia, kad mokslininkas yra visuomenės ar valdžios įnorių tarnas, bet reiškia pasirengimą reaguoti į aktualijas, nevengiant svarbių ir aktualių temų, nebijant pareikalauti deramos vietos prie stalų, prie kurių priimami svarbūs sprendimai ar derinami didieji interesai.
Matome bendrus iššūkius mūsų valstybei ir visuomenei. Šiuos iššūkius kuria ne tik išorės grėsmės, priešiškai nusiteikę režimai, demokratiją ir pagarbą žmogui atmetantys jų lyderiai. Juos kuria ir mūsų priešstatos, per mažos pastangos mokytis, sužinoti, priimti neišvengiamus pokyčius ir siekti inovacijų. Turime stiprinti visuomenės audinį, o tai neatsiejama nuo bendros švietimo, supratimo, intelektualumo, diskusijų kultūros sklaidos.
Į mokslą ir kokybišką švietimą investuojanti valstybė kuria savo ateities perspektyvą. Tai turėtų būti ne tik politinis lozungas, bet ir visuomenės įsipareigojimas sau ir ateities kartoms. Galbūt šie dalykai skamba abstrakčiai kasdieniame kontekste, bet plačiame mūsų valstybės ateities paveiksle jie turės labai konkrečias ir svarbias pasekmes.
Vilniaus universitetas nuo pat 1579 m. yra universitetų elite. Nepaisant visų istorinių aplinkybių, iššūkių ir problemų, universitetas išsaugo šį tikslą. Galime kilti dar aukščiau ir duoti dar daugiau mūsų visuomenei ir valstybei. Vilniaus universitetas yra natūralus Lietuvos brendas. Todėl jo siekis tapti aukšto pasaulinio lygio mokslo tyrimų ir studijų centru gali ir turi būti bendras valstybinis tikslas.
