Gal ir teisingai. Neklysta tas, kas nieko nedaro. Gitanas Nausėda jau seniai pasirinko niekada neklysti.
Geriausias dalykas, kurį galima pasakyti apie prezidento kalbą, yra tai, kad ji yra sąžininga: šalies vadovas, kuris visus metus ryškiai švytėjo savo nebuvimu, nedalyvavimu, pozicijos neturėjimu ir tuščiu tvarkaraščiu, dabar atvirai pareiškė, kieno pusėje jis yra, kokias klišes ir toliau eksploatuos, ir kur savi, o kur tie kiti, visas tas miestų elitas, restoranuose valgantys, norintys sugrąžinti normalias (iki Talibano buvusias) alkoholio prekybos valandas bei nesijaučiantys, kad jų šeimoms, partnerystėms ar poroms kažkas gresia.
Prieš tuos pastaruosius ir balsuos Nausėdos elektoratas. Prezidentas pasirinko gerai suskaičiuotą nuosaikios vakardienos vėžę.
Žinoma, galėjo būti ir blogiau. Iš prezidento neišgirdome nieko apie farmacijos mafiją, Sorošo ir Billo Gateso sąmokslą, „eksperimentines vakcinas“, kurios mus pavers laboratoriniais triušiais, o taip pat nebuvo nieko pasakyta prieš Galimybių pasą – atvirkščiai, Gitanas Nausėda reiškė viltį, kad pakankamai žmonių bus paskiepyta. Šeimų gynimo maršas gal kiek nusiminęs dėl to, tačiau jie žmonės pragmatiški, žino, kad visko iškart negausi: pakako ankstesnės paramos žodžių ir raktinių žodžių apie šeimą ir konstituciją, kurie buvo kaip nealkoholinis balzamas pasimetusių, įbaugintų, piktų, orlauskinės budulio dvasios motyvuotų tradicinės šeimos gynėjų širdelėms. Taip, jie ir toliau nežino, ką jie gina ir nuo ko, bet juos parėmė bent jau prezidentas, nes visi likusieji iš jų tik juokiasi. Kai žmogus jaučiasi atstumtas ir marginalizuotas, paramos ir palaikymo žodžių jis lengvai nepamiršta, ir Gitanui Nausėdai tai bus kuo didžiausias pliusas kovojant dėl antrosios kadencijos.
Daugeliui iš Vingio parko minios galbūt būtų patikę, jei prezidentas būtų ne šiaip pabaręs verslininkus, girdi, turtingesni dar turtėjo, didėjo nelygybė (jei nori pasiekti nuskriaustųjų minią, visada gera mintis pastumt ant tų, kas daugiau dirba, labiau stengiasi ir paskui pirkinėja tuos ferarius, nes turčiaus verslininko paspardymas yra puikus nacionalinis sportas; „paprastiems žmonėms“ turėjo labai patikti) – galėjo dar ką nors tokio jau visai populistinio žiebti, pavyzdžiui, kad reikia parduotuvėms kainas reguliuoti arba valstybines vaistines įsteigti, arba, žinokit, visada yra puiki idėja dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo arba, kad tegu naftos kompanijos atpigina benziną. Bet prezidentas nuo to susilaikė.
Nebuvo nieko girdėti ir tai, kas būtų patikę sovietinės nostalgijos pacientams: o juk galėjo pasakyti, kad „Lukašenka maladiec“, kad su kaimynais reikia draugauti ir prekiauti, reikia kontaktų ieškoti ir gerbti jų įstatymus, tegu jie pas save tvarkosi, kaip jiems tinka, o mes savo kiemo geriau žiūrėkime. Ne, prezidentas Nausėda šiuo atveju renkasi stiprius aptakius žodžius ir nieko nereiškiančius „diktatoriaus“ įvardijimus – bravo, tikrai drąsu Lukašenką pavadinti diktatoriumi, ypač kai iki jūsų jau tai padarė keli milijonai žmonių visame pasaulyje.
Didesnio abejingumo ir mažesnio formalaus susirūpinimo turbūt nebuvo galima pademonstruoti. Panašiai, kaip JAV prezidentas George Bush‘as vyresnysis, kurio reali parama Lietuvos nepriklausomybei prieš tris dešimtmečius, kaip taikliai pasakė tuomet žurnalistas Romas Sakadolskis, „negalėjo būti mažesnė, net jei jis būtų labai pasistengęs“.
Kodėl Gitanas Nausėda taip vangiai reaguoja į Baltarusijos įvykius ir į Rusijos vaidmenį augančioje įtampoje? Nes jis savo nuomonės neturi, o jo rinkėjai visi tik kvatoja ir moja rankomis, eikit jūs, eikit, kokie čia pavojai, vis jums Kremlius puola, nekliedėkit. Tai prezidentas ir kreipėsi į tuos savo rinkėjus.
Apskritai, Gitanas Nausėda visą kalbą sakė tiems, kas jį remia, kritikuodamas tuos, kas už jį niekada nebalsuos. Tai buvo rinkimų kampanijos pradžia.
Prezidentas elgiasi visiškai teisingai, pasitraukdamas iš kovos dėl tų rinkėjų, kurie juo nėra nusivylę: jį tiesiog baigia pamiršti. Kaip Rolandas Paksas liko tautos atmintyje palinkėjimu „gero savaitgalio“ ir legendiniu tapšnojimu, kaip sovietų lyderis Nikita Chruščiovas įsiminė visiems, Niujorke batu daužydamas stalą Jungtinių Tautų posėdžių salėje, taip ir istorija apie mažą berniuką amžiams liks Lietuvos tautosakoje, kaip legendos apie geležinį vilką arba Eglę, žalčių karalienę. Šie dalykai neužsimiršta.
Prieš daug metų vienoje radijo laidoje susiginčijau su prezidentu Valdu Adamkumi – tai buvo po chamiško Prancūzijos prezidento Jacques Chirac‘o išpuolio prieš Rytų Europos šalis 2003 metais, kurios dar tada nebuvo Europos Sąjungos sudėtyje: arogantiškasis prancūzas pasakė, kad mes, šalys-kandidatės, praleidome gerą progą patylėti. Prezidentas Adamkus sakė, kad nereikia sureikšminti tokio pasakymo, po metų kitų niekas neprisimins, o aš sakiau, kad XX amžiaus istorija rodo, kad tokių dalykų niekas lengvai nepamiršta. Žodis žvirbliu išskrenda, drambliu sugrįžta, ir tas mistinis mažas berniukas, kaip didelis dramblys svetainėje, tebesekios Gitaną Nausėdą visada.
Neseniai buvau viename naujame spektaklyje teatre „Atviras ratas“: režisieriaus Aido Giniočio pastatymas „Karantino dienoraščiai“. Nors esu patyręs spektaklių vertintojas, šiandien rašau ne apie meninius pjesės privalumus (jų daug, nueikite, jei gausite bilietus). Scenoje, be aktorių, dar buvo didelis TV ekranas, ir vos ekrane pasirodžius vaizdo įrašui, kuriame kalbėjo prezidentas Nausėda, visa salė nevalingai prapliupo juoktis. Man akimirkai buvo nesmagu, kad suaugusiųjų reakcija tokia vaikiška ir nebrandi, tačiau paskui pagalvojau, kad reakcijų negalima gėdintis: mes visi reaguojame taip, kaip reaguojame, ir jei prezidento pasirodymas ekrane mums kelia juoką, tai ne mūsų problema, o prezidento.
Bandžiau prisiminti, kada taip buvo anksčiau. Prezidentas Paksas juoko nekėlė – buvo nejauku, kad kas nors iš užsienio gali tai pamatyti, kad jiems gali išversti, ką jis kalba, ir tada apie mus galvos, Dieve mano, kas čia per žmonės, kad išrinko tokį talentą.
Turbūt paskutinį kartą žmones nuoširdžiai besijuokiant vien nuo šalies vadovo vaizdo prisimenu iš vaikystės, kai buvo vėlyvieji Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Iljičiaus Brežnevo valdymo metai. Pykčio jam niekas nejautė, nusivylimo irgi nebuvo (per daugelį metų jau visi buvo prie jo pripratę ir nieko nesitikėjo), nerišli kalba ir pomėgis apdovanojimams ir ceremonijoms buvo juokingi. Jis neatrodė stiprios sveikatos, bet nelaimingas ir streso kamuojamas irgi nebuvo, be to, žmonės įtarė, kad visą medicinos pagalbą jis gauna puikią, todėl nelaikė amoraliu tiesiog juoktis.
Čia ir yra didžiausia prezidento Gitano Nausėdos problema: kai tavim nustoja nusivilti, tai gali būti ne todėl, kad tu pradėjai atitikti lūkesčius ir pagerinai savo darbą. Kartais žmogumi nustoja nusivilti, nes iš jo nieko nebesitikima. Aš šiandien jaučiuosi būtent taip.
