Idealiomis sąlygomis būtų galima sulaikyti šiuos pareigūnus ir atitinkamai juos nubausti. Bet rankas susitepę politikai ir valdininkai paprastai nekeliauja po šalis, kuriose jiems gresia areštas.
Be to, jų sulaikymas neliktų neatsakytas. Lietuvai suėmus Baltarusijos pareigūną, Minskas sulaikytų ir įkaitu paverstų kokį nors Lietuvos pilietį, gal net kelis.
Galimus atsakus riboja ir Vakarų šalių teisinės tradicijos, ir moralės supratimas. Tarkime, kad būtų absoliučiai nepaneigiamų įrodymų, jog Skripaliai buvo apnuodyti tiesioginiu Rusijos valdžios nurodymu. Jungtinė Karalystė negali apnuodyti kelių Rusijos turistų ar Londone viešinčių Putino gerbėjų. Ir dėl lėktuvo nutupdymo nepradės karinių veiksmų.
To nedarė JAV, kai 1983 m. Rusijos naikintuvas numušė Pietų Korėjos lėktuvą ir žuvo visa įgula bei keleiviai, iš viso 269 žmonės, tarp jų Kongreso narys. Tenkintasi daugiau negu kelerius metus trukusiu „Aerofloto“ skrydžių į JAV draudimu.
Kartais pasiseka pritaikyti bausmę nusižengimui. Puikus pavyzdys – draudimas Baltarusijos nacionalinei oro vežėjai „Belavia“ ir kitoms šalies oro bendrovėms kirsti ES oro erdvę ir leistis Bendrijos šalių oro uostuose.
ES šalių nacionalinėms oro vežėjoms negalima rengti skrydžių į Baltarusiją, daugelis aviakompanijų nutarė neskraidyti virš Baltarusijos.
Baltarusijos oro erdvės vengimas mažins įplaukas į Baltarusijos biudžetą. Sveikintinas kai kurių sporto federacijų sprendimas atšaukti numatytas varžybas Baltarusijoje, nes tai ryškus ženklas, jog Lukašenkos valdoma valstybė tampa pariju. Nukentės sportininkai bei kai kurie aistringi sirgaliai, bet jiems primesta našta nėra per didelė.
Sankcijos tebėra pagrindinė drausminimo priemonė, bet labai sunku jas tinkamai kalibruoti, kad jos būtų pakankamai griežtos ir veiktų kaip atgrasymo priemonė, kartu nekenktų nekaltiems žmonėms.
Dažniausiai sankcijos taikomos atsakingiems pareigūnams, jiems draudžiama keliauti į sankcijas taikančias šalis, įšaldomos jų sąskaitos, įvedami kiti finansiniai apribojimai.
Bet nemanau, kad Baltarusijos saugumiečiai daug pinigų laiko Vakarų bankuose (jei kadaise turėjo, tai seniai perkėlė kitur) arba, kad jie veržtųsi lankyti Europos muziejus.
Būtų sudėtinga taikyti sankcijas ne tik individui, bet ir šeimai, nes tai perdėm primintų nacių taikomą Sippenhaft, kai visa šeima laikoma atsakinga už kurio nors jos narių veiksmus.
Lengva paskelbti sankcijas individui ar bendrovėms, sukuriama veikimo regimybė, bet paprastai jos neturi veiksmingesnio poveikio. Dabar siūloma smarkiai sugriežtinti šakines sankcijas, antai, imtis sankcijų prieš kalio trąšų ar energetikos sektorius arba neleisti per Baltarusiją į ES šalis tiekti gamtinių dujų.
Kaip visada, Lietuva nori griežtesnių sankcijų. Finansų ministrė Gintarė Skaistė ragino Pasaulio banką nepradėti jokių naujų projektų Baltarusijoje ir stabdyti šiuo metu vykdomus projektus. Daugelio opozicijos vadove laikoma S. Cichanouskaja siūlo stiprinti sankcijas, nes esą to nori patys baltarusiai. Bet baltarusiai neturi vieningos nuomonės šiuo klausimu, neaišku, koks jų procentas norėtų atsikratyti Lukašenkos režimo, koks jį palaiko ir koks neturi aiškių ar pastovių nuostatų, ar tik nori ramiai gyventi.
Naujasis, dar nepaskelbtas sankcijų paketas bus pats griežčiausias, bet tai neprivers Lukašenkos keisti savo politiką. Patirtis rodo, kad griežtos sankcijos nėra stebuklinga lazda, kuri sužlugdys represinę valdžią. JAV jau pusę amžiaus taiko sankcijas Kubai, daugelį metų Iranui, nepaisydamos, kiek dėl to kenčia paprasti gyventojai. Po Persijos įlankos karo 1991 m. JAV įvedė tokias griežtas sankcijas Irakui, kad mirė šimtai tūkstančių jaunesnių negu penkerių metų vaikų. Nors Irako valdžia nesistengė švelninti sankcijų poveikio eiliniams piliečiams, vis dėlto nepateisinama, kai dėl demokratijos skatinimo, tarptautinių ir žmogaus teisių žūsta nekalti žmonės, ypač vaikai.
Sociologas E. Gellneris kadaise pastebėjo, kad agrarinėse visuomenėse žmonės badauja pagal rangą – mužikai, ne bajorai. Panašus principas galioja diktatūrose. Jei sankcijos pradėtų klupdyti kai kurias Baltarusijos ūkio šakas, priverstų bendroves mažinti atlyginimus, skelbti prastovas, atleisti darbininkus, labiausiai nukentėtų eiliniai gyventojai.
Lukašenkos režimas užtikrintų, kad jis, jo draugai ir bendrininkai toliau sėstų prie maistu perkrautų stalių, kad nepablogėtų ištikimų policininkų, prokurorų, saugumiečių, karininkų ir kitų jėgos struktūrų narių gyvenimo lygis.
Sunku numatyti, kaip baltarusiai reaguotų į smunkantį gyvenimo lygį, ar jie vėl išeitų į gatves, mėgindami nuversti valdžią, ar laikytųsi pasyviai ir nusigręžtų nuo opozicijos, laikydami ją atsakinga už naujausias bėdas, juolab, jog režimas aiškintų, kad daugelis opozicijos vadovų pasitraukė į saugius ir sočius Vakarus.
Griežtesnių sankcijų reikia, bet privalu labai atsargiai apskaičiuoti galimas pasekmes, stengtis numatyti, kaip į jas reaguos skirtingi Baltarusijos gyventojų sluoksniai, neturėti iliuzijų, kad galima jas taip tiksliai taikyti, kad nukentėtų tik „blogiečiai“.
Sankcijos bus griežtesnės, bet ne tokios griežtos, kaip geidžia Lietuvos valdžia. Praeitą savaitę kalbėdamas bendroje spaudos konferencijoje su I. Šimonyte, NATO generalinis sekretorius J. Stoltenbergas pasakė, kad su Rusija reikia kalbėti dviem kryptimis: „mums reikia atgrasymo, gynybos, bet ir dialogo.“ Šį pasisakymą laikau subtiliu, o gal ir nesubtiliu priminimu, jog NATO pilnai nepritaria radikalioms Šimonytės ir Lietuvos nuostatoms Rusijos, taigi ir Baltarusijos, atžvilgiu.
