Mažuma triušio akimis žiūri į Seimo daugumą, sveikatos apsaugos ministrą. Bando kažką aiškinti, kad ką tik čia teismas išteisino du garsius kyšininkus. Tyla. Teisingumas triumfuoja ir čia, ir ten. Apkasai pilnėja ir toj, ir kitoj pusėj.
Nuo aukšto postamento apkasus guviu išdaviko žvilgsniu laimina brolių rašytojų skundikas P.Cvirka. Tiek kartų sakyta, kad paminklas tas ne rašytojui. Valstybės duobkasiui. O jis tebestovi dar vis.
Diskusija dėl stovylos išdavikui n-tąjį kartą – aštriu kampu. Cvirkos apkasų gynėjai sako, kad tai skverą jie gina. Nebus paminklo išdavikui, nebus ir skvero. Užstatys namais liberalai nelabieji.
Jūs turbūt juokaujat? Cvirka – pilietinis skvero policininkas? Niekšelis rūdijančiu kūnu saugo žaliąjį skverą nuo laisvo Vilniaus darkytojų.
Ėjimas į apkasus nepakenčia humoro. Ėjimui į apkasus reikia lozungų.
Keičiasi epochos, ir lozungai keičiasi. Minėdami 33-ąsias Sąjūdžio metines Oskaro Macerato skardinio būgnelio ritmu žengiam į apkasus dėl paminklo išdavikui, kurį kažkada pamiršom priduoti į Grūto parką.
Sąjūdį savinasi, net kažkaip atgaivinti žada pamėklės, kurios į Sąjūdžio tribūnas tada, prieš 33-ejus, net per klaidą nebūtų užlipusios. Tiesą sakant, tų pamėklių pirmtakai griežė dantimis vien tik išgirdę Sąjūdžio vardą. Rašė anoniminius įskundimus Maskvai.
Neapykanta Sąjūdžio minių būdavo nušvilpiama. Dabartės neapykanta minias suburia. Grūto parko zombiai iš Garliavos patvorio ir savimi smarkiai abejojančių vyrų bei moterų maršų bando užteplioti Sąjūdžio spalvų vaivorykštę juodais dažais.
Vaivorykštės nudažymas juodais dažais – ne vandalizmas, o demokratijos išraiška, sako Seimo valstiečių teologė-juristė. Lipam į apkasus – vieni su malonumu į tuos, kuriuose viskas juodai. Kiti – kad ir ne su tokiu laukiniu entuziazmu – į vaivorykštės spalvomis išpieštus. Kare kaip kare.
A.Širinskienė apie konservatorių lyderio G.Landsbergio darbinę sveikinimo kalbą Laisvės partijos suvažiavime – kaip apie nusikaltimo sudėtį. Bedė pirštu, kaip Lukašenka į R.Protasevičių, „Lugandono žmonių žudiką“, – tuoj jie, konservatoriai, Vasario 16-ąją su narkotikais susies.
Nieko švento nebesą kobnservatoriams. Apie P.Gražulio išrinkimą tradiciniu XX a. ketvirtojo dešimtmečio tautiniu žingsniu marširuojančių šeimų beigi visų tautininkų partijos pirmininku valstiečių teologė-juristė nieko nepasakė. Turbūt šventa. Kaip ne kaip, paties A.Smetonos įpėdinis.
Idėja sulipusiems į apkasus dėl paminklo Smetonai Vilniuje ar tai Palangoj – A.Smetona su P.Gražuliu Basanavičiaus gatvėje prisėdę ant suolelio kalbasi apie rūkytos žuvies pardavėjas.
Apkasuose šis tas keičiasi. Porą dešimtmečių neapykantos apkasus vienvaldiškai kuravę konservatoriai iš jų išlipo. Užleisdami tą šventą vietą valstiečiams ir kitiems dūdų maršų gerbėjams. Visos tautos vardu (be šito nė nepradėk) gąsdinantiems savo sekėjus Sodoma ir Gomora ir visom kitom pasaulio pabaigom.
Tik apkasai nesikeičia. Vos tik konservatorių vadovybė apleido neapykantos apkasus, patys tapo neapykantos taikiniu. Apkasų kultūroje be neapykantos nė žingsnio. Kareivių broliavimasis neapykantos kurstytojus paliktų be ateities. Fronte kareiviams nė už ką negalima leisti broliautis.
Kad nekiltų net tokia mintis, priešą būtina maliavoti kuo juodžiau. Šita politinė teologija nepripažįsta dvejonių. Jokio atlaidumo, o pirmiausia krikščioniško.
Įtikinti daugumą – misija nebeįmanoma nei vienai, nei kitai apkasų pusei. Lieka telkti draugus ir sekėjus. Į ištikimus pulkus, kurie vieną dieną kraujo kaina galbūt išsiaiškins, kas teisus, o kas po to niekada daugiau teisės nieko išaiškinti ir išsiaiškinti nebegaus.
Apkasų politinės kultūros gerbėjai sugebėjo primesti apkasų darbotvarkę visiems. Partijoms, intelektualams, Bažnyčiai, šeimoms. Net taikiausi žmonės griebiasi kardų pasisukus kalbai apie Landsbergius, skiepus, gėjus, lesbietes, Putiną su Lukašenka.
Gal Lietuvoje ir nenutiks daugiau nieko tokio kraupaus, kaip 1941-ųjų birželį Rainių miškelyje, kur vienoj kelio pusėje guli NKVD kankiniai, o kitoje – visi Telšių miesto žydai. Kurie iš pradžių buvo suvaryti iškasti NKVD nukankintų žmonių kūnų, o po to patys buvo užkasti. Visi iki vieno. Tik todėl, kad buvo žydai ir daug kam tada irgi nepatiko.
Bet kartais gal ir pravartu būtų prisiminti tas abi kelio puses Rainių miškelyje. Apkasų kultūros užvaldytas žmogaus protas nieko naujo neišranda. Pagavus slydimo pagreičiui, tėra laiko klausimas, kada įsuktas žmogus griebsis to, ką pats galbūt nuoširdžiai neseniai smerkė.
Mažai kas, žiūrėdamas Lukašenkos gestapininkų kankinto R.Protasevičiaus „interviu“, atkreipė dėmesį į faktą, kad po 1937-ųjų diktatoriai nieko naujo nesugalvojo. Pridaužyta auka ir 2021-aisiais privalo prisipažinti, kad kasė tunelį į Bombėjų ir dar išgirti budelio išmintį bei valdymo stilių.
Šitas lengvumas, kuriuo Putinas ir Lukašenka sugrįžo prie nuodytojo Jagodos bei kaulų laužytojo Berijos metodų ir mūsų apkasų pusėje esantiems turėtų priminti, kaip greitai galima nutrinti žmogišką luobą įsijautus į „teisingas“ kovas už teisingumą, tautiškumą ir tradicijas, kurių, kaip matome, taip pat visokiausių būna.
Apkaso brustveras nėra geriausias pasaulio matymo kampas demokratijoje.
Ypač kai šalia Lietuvos turime tikrus, nuo mūsų valios nepriklausančius apkasus su pora tipų, numušinėjančių ir grobiančių keleivinius lėktuvus, užpuldinėjančių diplomatinį paštą ir laužančių kaulus savo kritikams. Daug kas pro savo brustverą tų apkasų ir apskritai apkasų kolizijos nemato. O išlipti pasidairyti vis nepatogiau.
