Argumentai, kuriais atsakyta leidimo trijų dienų mitingui prie Seimo, Vyriausybės bei Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos prašiusiems asmenims, išsakyti Remigijaus Šimašiaus, gali subliūkšti teisme, nes per daug panašūs į susierzinusio politiko kerštą už tai, kad „Šeimos gynimo marše“ pareikalauta Laisvės partijos deleguotų ministrų atsistatydinimo. Pademonstruotą prieš pat Laisvės partijos suvažiavimą.
Meras teigia, esą „karantino metu, patys organizatoriai vaikšto be kaukių ir nesilaiko taisyklių“, tačiau karantino pažeidimų Vingio parke atidžiai ieškoję pareigūnai taip ir nerado už ką nubausti akcijos organizatorių. Argumentą, neva „Šeimos gynimo maršas“ buvo ne protestas, o kažkoks festivalis paneigia rezoliucija, kurioje maršo dalyviai išsakė visai ne pramoginius, o politinius reikalavimus. Be to, pagal patikslintą karantino tvarką, nuo birželio 1 d. renginių lauke dalyvių skaičius neribojamas, tai net reiverių festivalis, kuriuo kažkodėl gąsdina R. Šimašius, jau galėtų vykti.
„Šeimos gynimo marše“ dalyvavo arba jam viešai pritarė beveik visa opozicija dabartinei valdančiajai daugumai nuo LVŽS iki smulkių neparlamentinių tolimosios dešinės organizacijų. Todėl panašu, tarsi vienai iš valdančiosios daugumos partijų atstovaujantis meras ir jo pavaldiniai, drausdami opozicijai mitinguoti, naudojasi tarnybine padėtimi politiniais tikslais. Pats šaipiausi iš „Šeimos gynimo maršo“ organizatorių ir neketinu staiga pradėti jiems simpatizuoti, tačiau laisvoje šalyje negali būti varžoma net ir pačių nemaloniausių žmonių galimybė pasinaudoti savo konstitucinėmis teisėmis vien todėl, kad jų šūkiai nepatinka mudviem su R. Šimašium.
Tokiomis aplinkybėmis galima tik spėlioti, ar leidimo mitinguoti neišdavimas nėra tik banalus kerštas už kelių „Šeimos gynimo maršo“ aktyvistų uždažytą vaivorykštinę pėsčiųjų perėją. Nebūsiu mylimas nė vienos perėjos karo pusės, jeigu pasakysiu, kad visi nudažymai ir perdažymai yra gyvo miesto požymis, diskusija spalvomis ir simboliais. Įsiveržti į diskusiją su policininkais ir nubausti oponentą – ar tikrai to reikia?
Norim to ar nenorim pripažinti, bet vaivorykštės spalvų vėliava šių dienų Lietuvoje yra politinis simbolis, o ja padabinta pėsčiųjų perėja – agitacijos priemonė. Oponentų atsakymas išreikštas ta pačia forma. Nudažymas ir perdažymas, vaivorykštė ir juodas kvadratas yra spalvų ir simbolių kalba.
Tie perdažytojai tikrai nenusipelnė užtarimo, bet ko mes siekiame – visuomenės susikalbėjimo, dialogo ar monologo, užčiaupiant oponentus represinėmis priemonėmis? Paneigdami oponento teisę reikšti nuomonę ir jį pašalindami iš diskusijos iššauksite tokį pat atsaką, kai jie sieks įgauti galią ir apsukti prieš šiandieninius valdančiuosius represinį aparatą.
Laisvoje šalyje kiekviena visuomenės grupė, kuri nori kažką pasakyti, atkreipti į savo problemas dėmesį, turi teisę rengti mitingus, demonstracijas, paradus ir galų gale dažyti perėjas bei suoliukus: LGBT, smurtą patiriančios moterys, filatelistai, kairiarankiai, rudaplaukiai, dviratininkai, „Nokia“ telefonų vartotojai, grybautojai, „Žvaigždžių karų“ personažų mėgdžiotojai ir t.t. Net jeigu ne visi tai supranta.
Tačiau jų laisvė neatima teisės reikštis ir kitų grupių aktyvistams. Ultrakonservatyvūs krikščionys turi teisę tikėti, kad pasaulis sukurtas per 7 dienas, o visi, lytiškai santykiaujantieji be tikslo pradėti kūdikį, verti pragaro liepsnų. Ir pasakyti tai garsiai. Plokščiažemininkai – viešai ir bergždžiai reikalauti, kad jų vaikams mokykloje nebūtų dėstoma astronomija ir geografija. Skiepijimo priešininkai turi teisę išskleisti savo juokingus plakatus prie sostinės „Litexpo“ ar bent susikišti į nosį pagaliukus Kaune. Menotyrininkai – prisirakinti prie Petro Cvirkos paminklo grandinėmis.
Kuo protestuotojų grupė mažesnė, o jų reikalavimai man atrodo kvailesni, tuo svarbiau nepasiduoti pagundai suskirstyti juos į teisingus, turinčius teisę reikštis, ir nevertus tos garbės. Nes Vladimiras Putinas ir Aliaksandras Lukašenka būtent nuo to pradėjo – pirmiausia vaikė iš viešųjų erdvių bei persekiojo tik radikaliausius oponentus, o dabar represiniai režimai Rusijoje ir Baltarusijoje jau sodina visus iš eilės ir tveriasi geležine uždanga.
Teiginys, esą neapykanta nėra nuomonė, gali būti pavojingesnis už pačią neapykantą. Nes taip teigiantieji imasi siaurinti žmogaus teisę laisvai reikšti savo įsitikinimus iki jiems pritariančiųjų. O kitus verčia užsičiaupti ir slėpti savo pažiūras.
Ne taip seniai Rusijos institucija, kuriai priklauso įkalinimo įstaigos, užsimojo atgaivinti kalinių darbo stovyklas – GULAG-ą. Per valstybinius propagandos kanalus paleido šūsnį liaudies nuomonę formuojančių straipsnių, kuriuose aiškina, kad sovietmečio GULAG-as buvo nepakenčiamas tik buržujams ir inteligentams, o ten patekę paprasti žmonės bent jau gaudavo maisto (šalyje buvo badas) ir išmokdavo profesijos, todėl galima sakyti, kad jiems įkalinimas tapo „socialiniu liftu“, neva ištraukusiu iš dugno.
Pasak rusiškai rašančio išeivijos žurnalisto Arkadijaus Babčenkos, Jekaterinburge buvęs policininkas kaip reikiant prisigėrė, pagriebė namie slėptą karbiną ir „protestuodamas prieš homoseksualizmą“ gatvėje surengė šaudynes. Pirmasis jo pašautas praeivis pasirodė esąs policininkas.
Šaudyti sau į kojas šiomis dienomis Lietuvoje geriausiai sugeba mano beveik mylimos valdančiosios daugumos politikai. Tokie klausimai, kaip Prezidento ar premjerės dalyvavimas Europos vadovų taryboje, galėjo būti aptarti už uždarų durų judviejų tarpusavio pokalbiuose. Seimo frakcijos nariai, kurie šį klausimą ėmė ultimatyviai kelti, iš esmės pakišo Ingridą Šimonytę, įstumdami į viešą ginčą, kurio ji pati nelabai norėjo ir niekaip negalėjo laimėti. Dabar tą temą jiems geriausia būtų kuo greičiau užmiršti, o ne iš naujo lipti ant to paties grėblio, negailestingai daužančio į šipulius reitingus.
Tikroji išmintis yra nepradėti mūšio, kurio negali laimėti. Dalyvavimą EVT buvo galima išsiderėti už pritarimą kažkuriam iš Prezidentūros „gerovės valstybės“ įstatymų projektų. Galima buvo sulaukti, kada Prezidentui labai norėsis, kad Seimas patvirtintų kažkurį jo pasiūlytą kandidatą į svarbias valstybei pareigas. Daužymas galva į Daukanto aikštės grindinį ir bendravimas viešais laiškais politinių problemų neišsprendžia, tik jų prikuria net ir ten, kur galėjo nebūti.
Išsisenėjusias politinės sistemos ydas galėtų ištaisyti Seimo rinkimų tvarkos pakeitimas, atsisakant vienmandačių apygardų. Ko gero tai būtų svarbiausias darbas Lietuvos ateičiai, kurį galėtų nuveikti šis Seimas. Nes bet kokios reformos strigs, kai balsavimų rezultatus nulemia nuo regionų patvaldžių priklausomi vienmandatininkai. Proporcinė rinkimų sistema ne tik sustiprintų šalies politines partijas, bet ir užtikrintų geresnį įvairių pažiūrų piliečių atstovavimą, o Seime nebeliktų gražulių, valkiūnų ir į juos panašių rėksnių.
Pačių inicijuotos Seimo rinkimų sistemos reformos atsižadėjusi TS-LKD galėtų sugrįžti prie šios temos ir iš naujo, kai ją vėl aktualizavo Laivės partija. Ir gerai pagalvoti, kas svarbiau – šiandien įsiteikti provincialų stereotipams („norim rinkti asmenybes“, „visos partijos – vagys“) ar užtikrinti politinės sistemos tvarumą ne vienam dešimtmečiui.
