Ne kartą tą jau matėme ir girdėjome.

Taip jau susiklostė, kad gliaudome sovietmečio vaisius, kai panieka žmogui, kuris kuria vertę ir uždirba sotų gyvenimą kitiems, buvo visuotinė. Taip taip, ant kiekvieno kampo kabojo plakatai apie darbo žmonių ir valstiečių vienybę, kaip jie valdo šalį ir pan. Kaip ir šiandien retas kuris vadovas į savo pranešimą neįpina skambių žodžių apie socialinę atsakomybę, pareigą visuomenei ir panašių frazių, kurias paprastai įrašo klaidas taisanti sekretorė.

Realybė ta, kad mentalitetas, kai viešai kalbama viena, o elgiamasi visiškai kitaip ir netgi mėgaujamasi, kai galima pažeminti pavaldinį likęs nuo sovietmečio ir niekur trauktis neketina.

„O kodėl aš turiu dalytis su šluotos laikytoju? Jūs man atsakykite? Kas yra vairuotojas? Tai yra operatorius, atsisėdęs tarp vairo ir sėdynės. Kokia jo yra investicija į verslo sėkmę? Jis vairuoja mašiną nuo taško A iki taško B. Ir viskas. O ką jis sukuria? Kas verslą sukuria, vairuotojas? Ne vairuotojai sukuria verslą, o darbdaviai“, – kolegai Martynui Žilioniui iš tv3.lt sakė asociacijos „Linava“ prezidentas Romas Austinskas.

Citatos pabaiga. Čia verslininkų atstovas tiesiog leido sau apibūdinti dešimtis tūkstančių vairuotojų, kurie kuria sotų ir prabangų gyvenimą jam ir jo artimiesiems.

Prisimenu ir siaubą iš vieno dar sovietmečio laikus menančio garsaus vadovo akyse, kai jis grįžo iš kelionės po Švediją:

„Įsivaizduojate, ten negalima iš karto ir pigiai atleisti darbuotojo, kuriam per 40 metų. Juk jie lėčiau dirba. Žinote, kaip nuostolinga įmonėje tokį laikyti“, – tada per darbuotojų susirinkimą aiškino garbus ir dabar visur savo socialinę atsakomybę pabrėžiantis ir sąžiningą verslą propaguojantis pilietis, buvęs aktyvus komjaunimo veikėjas, tuo metu skaičiavęs 25 proc. įmonės pelningumą. Dabar pelningumas sumažėjęs – pakilo atlyginimai, o pinigai, kaip nekeista, patys neužsidirba ir į sąskaitas nesubyra.

Kaip ir legendos sklando apie gan žinomą įmonę, kurios pelnas kiekvienas metais šimtai tūkstančių eurų, beje, gaunamas iš viešųjų pirkimų, tačiau tualetinį popierių 10 darbuotojų (atlyginimų vidurkis nesiekia 1000 eurų į rankas) turi neštis patys, nes bendrovės vadovai nusprendė, kad šios išlaidos jiems bus nepakeliamos.

Po antradienį transliuotos Delfi laidos „Faktai ir nuomonės“ feisbuke jau prasidėjo kritikos lavina vienam iš laidos dalyvių – verslininkui Benui Gudeliui. Šios laidos dalyvė – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė pati feisbuke rašė, jos laidos metu pastebėjo atvirą pašnekovo žeminimą ir seksizmą.

Liūdniausia, kad dar kurį laiką niekas nepasikeis – turės pasitraukti sovietinius laikus menantys vadovai, nes mentalitetas, kai pagrindinė verslo inovacija pigesnė darbo jėga nei pas kaimyną, dar labai gali. Dėl to ir striginėja lietuviškas verslas, o naujų darbuotojų, kurių minios braižosi po Užimtumo tarnybos internetinį puslapį, prisišaukti neįmanoma.

Didelių vilčių greitiems pokyčiams nekelia ir tai, kad, tiesą sakant, ir patys darbuotojai neskuba ginti savo teisių – kilus triukšmui, kai už valstybės paramą buvo perkamos prabangios mašinos ir kateriai, dosniai iš valstybės finansuojamos profsąjungos tyliai sėdėjo kamputyje ir jų balso ar bent simbolinės protesto akcijos su trim plakatais nebuvo, nors geresnės progos priminti apie save ir patraukti naujų narių pasitaiko retai. Kačiukų ir šuniukų teisių gynėjai, netgi nefinansuojami iš valstybės, kur kas aktyvesni ir kimba į gerkles greičiau ir sparčiau nei apmokami darbuotojų teisių gynėjai.

Perspektyvos? Laimei, tolstame nuo azijietiško mąstymo ir netgi be mūsų pastangų mentalitetas pasikeis. Mes jau nebe Rytietiškos kultūros, kur žmogus tiesiog resursas ir kuo pigesnis tuo geriau, dalis. ES bėgant laikui tai atneš ir pas mus, netgi be mūsų pačių pastangų. Iš dalies tą jau ir matome – nedarbas rekordinis, norinčių dirbti nėra.

Autorius feisbuke.