Laida, pasakysiu aš jums, buvo apie sovietinio laikotarpio traumas, kurias nešiojamės mes visi: ir tais laikais gimę (kaip aš, pavyzdžiui, dabartinis penkiasdešimtmetis), ir tais laikais į mokyklą arba (neduok Dieve) į kariuomenę ėję, ir tie kiti, kas gimė vėliau, ir traumų prisirinko iš traumuotų tėvų. Ir apie pasekmes viskas: neurozės, isterijos gatvėse, kai automobilius vairuoja taip, lyg važiuotų paskutinį kartą.
Antroje eilutėje parašiau, kad aš, žinoma, ir pats esu traumuotas (tik kad man pasisekė užsieniuose reabilituotis, o paskui su daugelio metų terapija galvoje varžtus susisukioti), bet šitai jau mažai kas pastebėjo, nes kam žmonėms klausyti, ką jiems sako, kai galima tiesiog pradėti loti ir keiktis atgal, tas pačias traumas patvirtinant ir parodant.
Čia nenoriu pasakoti apie tą laidą, bet greičiau apie skaitytojų reakcijas. Pojūtis buvo toks, lyg būčiau sodyboje gręžęs gręžinį, ir vietoje požeminio vandens telkinio pataikęs į tokį didelį pūlių rezervuarą, ir iššovė iš žemės skausmingas dvokiantis fontanas.
Daugiau nei pusė komentuojančių, žinoma, su žaliais „Šeimų maršo“ žiedeliais aplink nuotraukas (čia jau diagnozė, kaip ir „Stambulo konvencijai ne“ arba „STOP vaikų atiminėjimui“), dar kiti su sovietinės Lietuvos simbolika ir kolorado juostelėmis, beveik kiekvienas savo postuose rėkia apie tai, kaip Baltarusijos diktatorius ir tironas viską daro gerai ir čia Vakarai bando jį uždusinti, o jei nerėkia, tai bent dalinasi kieno nors kito riksmais.
Ir visa minia, paraudusiomis iš įniršio akimis, su putomis prie burnos, springstantys keiksmais ir penkiais šimtais būdų iš bejėgiško įsiūčio bandantys pakeisti mano pavardę savo neapykantos versija, šokinėja ir degioja deglus, nes jiems nieko nėra baisesnio už rašytoją, kuris atnešė jiems veidrodį ir papasakojo apie jų traumas ir nelaimes.
Tokio įniršio festivalio neturėjau savo kieme nuo to laiko, kai Rimvydas Valatka kažkada savo laikraščio portale perspausdino mano straipsnį iš žurnalo „Naujasis Židinys“, straipsnis „Rusofilija: bailių sielų sodas“, nuo kurio ir prasidėjo mano kelias didžiojoje žurnalistikoje (rašiau ir iki tol, bet nebuvo mano pavardė plačiai žinoma). Jeigu norite ką nors kaltinti dėl ko nors, kaltinkite Rimvydą Valatką, kad jis išperėjo Užkalnį. Tai buvo jau prieš penkiolika metų, laikai tolimi.
Neįtikėtina, tačiau kuo ilgiau gyvename laisvoje šalyje, kuo turtingesnis ir ramesnis gyvenimas tampa, tuo didesnė nostalgija sovietmečiui, ir dabar atsirado naujas dalykas, naujas fenomenas: kad naują didžiausią nostalgiją sovietmečiui jaučia tie, kas to sovietmečio nė nepalytėjo – o jei palytėjo, tai net jo neatsimena.
Kitaip tariant, nuo nostalgijos, kuri būdavo tikra emocija, laiko pakeisti prisiminimai (žmonės pamiršta blogus dalykus, prisimena gerus – jaunystė, meilė, visi tokie dalykai), daugelis žmonių per tris dešimtmečius perėjo prie prasimanyto pasaulio modelio, kuris yra tiesiog viena didelė melagiena.
Pavyzdžiui, žmonės, gimę 1985 metais, saldžiai prisimena sovietinę pionerių (komunistinės vaikų sąjungos) stovyklą „Artekas“, kuri buvo Kryme ir kur jie dėl savo amžiaus net negalėjo būti – jiems svajonė apie idealią sovietinę praeitį tapo nuostabia realybe. Jie įsivaizduoja, kad tame dalyvavo. Taip elgiasi vaikai arba ligoniai: vaikai prikuria nebūtų istorijų apie įsivaizduojamus draugus arba tikrai tiki, kad tėvelis, kuris sėdi kalėjime už vagystes, iš tikrųjų yra išvažiavęs į ekspediciją po Amazonės miškus Pietų Amerikoje.
O ligoniai arba turintys abejotiną santykį su realybe, kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, savo žmonėms rodo animacinius filmus apie ginkluotę, kurią Rusija galėtų turėti, jeigu turėtų. Arba Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka, kuris pasakoja, neva prie Baltarusijos sienų laukia minios alkanų ukrainiečių, kurie badmiriaudami maldauja gabalo duonos. Visa tai yra patologija.
Yra daugybė žmonių, kurie man, penkiasdešimties metų vyriškiui, kuris labai gerai atsimena Sovietų Sąjungą, kliedi apie ją totalias nesąmones: apie tai, kas buvo nemokama, nors žinau, kad visa tai buvo už pinigus, ir aš žinau, kokie tuo metu buvo atlyginimai, ir kad yra labai daug to, ko žmonės negalėjo sau leisti.
Aš mokiausi geriausioje ir labiausiai prestižinėje Lietuvoje, nomenklatūrinėje Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje (kuri dabar vadinama gimnazija), ir net mano klasėje priklausymas elitui reiškė, kad galėjai turėti geresnių užsienietiškų flomasterių, ir nepaisant begalinio elitiškumo, mano klasėje keli buvo mokiniai, kurie niekada nebuvo nuvažiavę prie Baltijos jūros.
Tačiau paskaityk įniršusių tetų ir dėdžių prisiminimus apie sovietinį gyvenimą ir suprasi, kad tai yra liga: taip, žmonės turi gilią traumą ir ją neigia, nes gyvenimas sovietiniame lageryje iš jų atėmė visą jų esybę, palikęs jiems iliuziją, kuri yra viskas, kas jiems liko. Kai kas nors jų iliuziją sudaužo, tie žmonės pajunta begalinę baimę ir vienišumą, nes paaiškėja, kad viskas, ką jie galvojo turėję, buvo tik iliuzija, o be jos jie neturi nieko. Jie galvojo, kad valstybė jais rūpinosi, bet iš tiesų valstybei jie tebuvo patrankų mėsa, melžiami gyvuliai ir staklių priedėliai tankų gamyklose, o moterys tebuvo gimdymo mašinos, kad būtų daugiau darbininkų ir kareivių šalyje, kurios sienos buvo užrakintos, kad niekas neišsilakstytų.
Kai išgirsti tokius dalykus apie savo praeitį, kai tau primena skaičius ir faktus, ir paaiškėja, kad gyvenai kalėjime ir buvai šiukšlė, sukyla agresija, o kadangi Petro Griškevičiaus ar Algirdo Brazausko ar kitų komunistinių vadų iš kapo neištrauksi, agresiją galima papilti ant to, kas apie tai parašė. Veidrodis, jis labai erzina: tai žino daugelis moterų, kurios, atsistojusios prie veidrodžio, barasi, kad šis „nesąmones rodo“.
Tai aš esu kaip tas veidrodis. Nėra labai linksma, bet man už mano darbą gerai moka, todėl su malonumu pabūsiu.
Liūdniausia, kad kai jų pasaulio modelis yra sukuriamas (tiksliau – du modeliai, vienas apie gerą praeitį, kitas – apie baisią dabartį), su jais kalbėtis jau beveik nebeįmanoma. Jie nebegali priiminėti nieko iš aplinkos, kas neatitiktų jų iliuzijų, ir gyvena bendraudami tarpusavyje. Tie rėmeliai aplink profilio nuotraukas yra kaip kodavimas, kaip sektos ženklas, kad savi galėtų pažinti savus. Taip prieš du tūkstančius metų persekiojami krikščionys Romos imperijoje turėjo savo pasisveikinimą, likusį iki šių laikų: „Garbė Jėzui Kristui“, ir atsakymą „Per amžius, amen.“ Kad savi galėtų pažinti savus.
Sukurtas pasaulio modelis gerai matyti iš komentarų (jų po mano tuo tekstu jau tūkstantis, o kai bus publikuotas straipsnis, tai bus dar daugiau). Baltasis praeities pasaulis: visos šeimos turėjo automobilius (kurgi ne – daugiabučiuose viena parkavimo vieta buvo skirta devyniems butams, ir tai laisvų vietų buvo, kiek nori), visi ilsėdavosi nemokamai prie jūros (nemokami kelialapiai būdavo labai retai), kad nebuvo jokių onkologijų, nutukimo, širdies ir kraujagyslių ligų, infekcijų (turbūt anų laikų onkologinės ir infekcinės ligoninės stovėdavo tuščios), maistas buvo „natūralus“ (pakalbėkit su kuo nors, kas anuo metu dirbo Vievio paukštyne, ir kiek tais laikais buvo antibiotikų, kuriuos lesindavo vištoms), nebuvo jokių priedų (vienoje savo knygoje įdėjau standartinį sovietinį lydyto „Šiaulių“ sūrelio receptą, kuriame buvo ar ne vienuolika priedų, kurie šiais laikais yra laikomi tais baisiais „E“ pagal dabartinę klasifikaciją, tai žmonės tiesiog atsisakė tuo tikėti).
Armija, girdi, buvo vyriškumo mokykla ir visiems ten patikdavo tarnauti, visos jaunos šeimos gaudavo nemokamus butus, už elektrą, vandenį ir šildymą nereikėjo beveik nieko mokėti (nors komunaliniai mokesčiai, buto nuoma ir kitos išlaidos sudarydavo iki 20 proc. jaunos šeimos pajamų), visi turėjo televizorius (nors ne visi, ir šiaip naujas spalvotas rusiškas televizorius kainavo trijų mėnesių atlyginimą), nebuvo korupcijos ir visa medicina buvo nemokama (užaugęs Kaune prie Klinikų su kaimynais chirurgais ir medikais, net ir vaikas būdamas žinojau, kiek kainuodavo operacija, jeigu norėdavai, kad gerai padarytų). Aš galėčiau tęsti ir toliau, bet nereikia.
Ir tada antroji pusė yra išgalvotas baisus dabartinis pasaulis, dar vienas konstruktas: skiepija per prievartą (dar nieko neprivertė), brukamas galimybių pasas (nors niekam jo per prievartą neįbruko), vaikus grobia „Akropoliuose“, per skiepus visus sučipuos ir programuos jūsų smegenis per 5G tinklą, vaikus moko būti gėjais (nors dar nė vieno nei mokė, nei išmokė), vaikai visiškai blogi, per pamokas rūko cigaretes ir mokytojus siuntinėja, vos ne šaunamuosius ginklus išsitraukę pedagogus baugina, rašyti be klaidų niekas nemoka, ir mano mėgstamiausia melagiena: „iš šalies jau išvarė milijoną ar daugiau“.
Niekas nieko nevarė: jeigu aš šiandien nuėjau nusipirkti pieno ir duonos į „Maximą“, tai nereiškia, kad mane išvarė „Lidl“, tiesiog pasirinkau tai, kas man tuo momentu buvo geriau, lygiai taip pat žmogus, kuris pasirenka gyventi Londone arba Bergene, tik vykdo savo, laisvo žmogaus, laisvus pasirinkimus, kur jam geriausia. Tai nėra bėda ar tragedija, ir niekada nebuvo. Tai laisvos šalies ir piliečių laisvo pasirinkimo požymis.
Reikia būti labai traumuotu žmogumi, kad įžvelgtum prievartą ir klastą ten, kur yra tik paprasti žmogiški pasirinkimai, ir užsispyręs neigtum blogį, kuris buvo tavo vaikystėje arba jaunystėje baisiausiame pasaulio kalėjime, kuris, pakartosiu, turėjo būti saugomas spygliuota viela, kad iš jo žmonės neišbėgiotų.
Todėl, jei jums nepatiko šis tekstas, esate traumuoti. Jei patiko – irgi, matyt, esate traumuoti, tačiau savo traumą suvokiate ir bandote kažką su ja daryti. Nėra tokios bėdos, iš kurios nebūtų galima išsivaduoti. Sąlyga vienintelė: kuo greičiau pripažinti ligą ir pradėti gydytis. Todėl, atėjus pagaliau vasarai, to ir palinkėsiu sau ir visiems.
