Neišvengiamai artėjant negailestingam priešui, iš senos ir garbingos Rytprūsių giminės kilęs šios knygos autorius gydytojas chirurgas nenuilstamai atlieka savo pareigą vienoje Karaliaučiaus ligoninėje. Prieš jo akis rutuliojasi tikra tragedija: nuo raudonojo maro besitraukiančių pabėgėlių virtinės, miesto apšaudymai ir bombardavimai, kasdieniai pranešimai apie vis naujas aukas.
Ir štai aklos neapykantos bei keršto troškimo apsvaiginti raudonarmiečiai jau Karaliaučiuje. Visi keliai atkirsti. Gydytojas Hansas von Lehndorffas supranta, kad reikia kliautis tikėjimu, dirbti toliau ir stengtis žūtbūt išgyventi. Nepaisant aplinkui tvyrančios neapykantos nugalėtiems vokiečiams, nepaisant to, kad savo paties žemėje jie tapo beteisiai.
Tačiau gyvenimas sovietų užgrobtame Karaliaučiuje be galo sunkus ir labai pavojingas. Aplinkui daug chaoso ir netvarkos, girtų okupantų savivalės ir prievartos, susidorojimų be teismo su visais įtariamaisiais, nepatikusiais.
Po pusmečio, praleisto NKVD karo belaisvių ir internuotų asmenų stovykloje, iš visų jėgų ligoniais ir sužeistaisiais besirūpinęs H. von Lehndorffas netikėtai sužino, kad planuojama jį vėl suimti, tad priėmė vienintelį teisingą sprendimą – bėgti. Įveikęs ilgą ir pavojingą kelią, autorius atsidūrė ir laikinai apsigyveno Lenkijai atitekusioje Prūsijos dalyje, kur visais įmanomais būdais naikinti paskutiniai vokiškumo daigai.
1947 m. H. von Lehndorffas atvyko į komunistinę VDR, o paskui persikėlė į Vakarų Vokietiją. Viską, ką per tuos metus matė ir patyrė, gydytojas stengėsi užsirašyti, tačiau publikuoti užrašus pasiryžo tik po dvylikos metų, prisiminimų žaizdoms užsitraukus.
Šioje knygoje nerašoma, bet jau būdamas Vokietijoje jis sužinojo apie siaubingą savo motinos Marijos von Lehndorff ir brolio likimą. Juos ir dar šešiolika civilių pabėgėlių, bandančių gelbėtis nuo artėjančių „išvaduotojų“, užklupo ir sušaudė raudonarmiečiai.
Nuo 1954 m. Hansas von Lehndorffas vadovavo vienai iš Bad Godesbergo ligoninių. 1972 m., kai dėl nusilpusio regėjimo negalėjo vykdyti gydytojo pareigų, tapo ligoninės kapelionu. Ypatingą vietą autoriaus gyvenime visada užėmė religija. Būdamas dvasininkas jis aktyviai pamokslavo, teikė nuolatinę paramą socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms, kaliniams ir narkomanams. Nuo 1949 m. autorius priklausė protestantiškajam Šv. Jono ordinui, 1952 m. įšventintas į šios organizacijos riterius.
2017 m. Rytų Europos vokiečių kultūros fondo prezidentas Klausas Weigeltas apie H. von Lehndorffą rašė: „Šio didžio žmogaus būties paslaptis slypi krikščioniškame tikėjime. Jo veiksmai ir laiškai – šio tikėjimo liudytojai. Grafas Lehndorffas tapo liudininku to laikotarpio, kai, rodėsi, atsivėrė pragaro ir mirties vartai. Jis galėjo pasakyti: „Mes regėjome jo šlovę“ (Evangelija pagal Joną 1:14) ir jis pasirinko šią frazę kaip „Rytų Prūsijos dienoraščio devizą“, kuriame pasakojama apie žodžiais sunkiai nusakomą siaubą.“
Kviečiame paskaityti knygos ištrauką:
Balandžio 11 d.
Brėško. Operacinė buvo sausakimša. Nedidelis žvakigalis buvo visas mūsų apšvietimas. Naktis prabėgo be netikėtumų. Į mūsų rūsius atklysdavo vos vienas kitas rusas. Ant operacinio stalo gulėjo mirusi moteris, prie kurios dar plušėjo slaugytojos, užėjo rusas. Gulėdamas ant grindų snūduriavau. Gretimoje patalpoje girdėjosi tylus, ramus rezidentės balsas, ji kažką guodė. Tikras stebuklas, kad šią pragarišką naktį jai nieko nenutiko.
Kaip ir būgštavome, rusai rado alkoholio. A. Mendthalio likerių fabrike prie pat mūsų buvo sandėliuojami keletas tūkstančių litrų stipriųjų gėrimų, vargais negalais išsaugoti, lyg grynas pasityčiojimas – būtent šiai akimirkai. Ir ėmė plūsti į mus kaip žiurkės, baisiau už visas Egipto rykštes. Nebūdavo nė minutės, kad kas neįremtų pistoleto vamzdžio ir koks snukis neužriaumotų ieškodamas sulfidino. Taigi, daugelis šitų nelabųjų dar sirgo ir venerinėmis ligomis. Vaistinės jau seniai buvo ištuštintos, koridoriuose gulėjo krūvos sumindžiotų tablečių iš mūsų rezervo. Man nieko kito nelikdavo, kaip su tam tikra piktdžiuga nurodyti, ką buvo pridirbę jų sėbrai. Iš fabriko jie pas mus grūdosi būriais – karininkai, eiliniai kareiviai, rusų karės – visi girti. Nebuvo įmanoma kur nors nuo jų pasislėpti, nes po gaisrų visos apylinkės buvo kaip ant delno.
Nesitraukdami vienas nuo kito laukėme kokios nors pabaigos. Mirties baimę, kuri dar nuo apšaudymo mums nebebuvo svarbi, galiausiai išstūmė dar baisesni dalykai. Iš visų kerčių sklido beviltiški moterų klyksmai:
– Šauk, nušauk gi!
Bet tie padarai tikriausiai verčiau būtų ėję imtynių nei griebęsi ginklo.
Greitai moterys nebeturėjo jėgų priešintis. Per keletą valandų jų viduje įvyko lūžis, jų sielos mirė. Dabar jau sklido isteriškas juokas, nuo kurio rusai dar labiau siautėjo. Ar apskritai galiu rašyti apie šituos dalykus, baisiausius, kurie gali įvykti tarp žmonių? Ar kiekvienas žodis nėra kaltinimas sau pačiam? Ar nepasitaikė progų stoti skersai kelio ir mirti derama mirtimi? Taip, esu kaltas, kad dar gyvenu, todėl neturiu teisės ko nors nutylėti.
Kai grįžau iš miesto, gana protingai atrodantis majoras pasikvietė mane į Izoliavimo skyrių. Trisdešimt, gal keturiasdešimt rusų siautėjo tarp ligonių. Turėjau jam atsakyti, kas tie žmonės buvo. Ligoniai, žinoma, kas daugiau! Kokie ligoniai, tikslinosi majoras. Na, patys įvairiausi: sergantys skarlatina, vidurių šiltine, difterija... Kad suriko majoras ir puolė kaip tankas prie saviškių. Deja, buvo jau per vėlu; kai viskas aprimo, keturios moterys jau buvo nebegyvos.
Kažkada vėliau kartu su rezidente stovėjome žmonių kamšatyje, kuri vis susidarydavo prie rūsio galinio išėjimo, ir stebėjome lavonų plėšikus, kurie ryžtingai ir nesiblaškydami skubinosi pro mus. Kaip tik svarstėme, kaip parsigabenti mano pistoletą su penkiasdešimčia šovinių, kurį buvau paslėpęs netoliese po viena nuolaužų krūva. Staiga virš savęs išgirdome smarkesnį dundesį, pamatėme, kaip rusai iš paskutiniųjų mėgino metaliniais laiptais nuridenti nesprogusią bombą, kuri jau tris dienas gulėjo virš operacinės. Buvo per vėlu kur nors slėptis. Šypsodamiesi susižvalgėme ir tikriausiai abu pagalvojome: „Bent apsimokės – tiesiai į sausakimšą minią.“ Bet sunkusis daiktas tik persivertė ir tyliai bei ramiai liko būbsoti ant laiptų aikštelės.
Sutemus mums pavyko parsinešti pistoletą, dėl viso pikto pasidėjau jį po ranka – pritvirtinau po operacinio stalo plokšte. Šiaip darėme tik tai, kas tą akimirką buvo reikalinga. Pavyzdžiui, Ambulatoriniame skyriuje tarp ligonių buvo ir daug nesužeistų karininkų, kurie maldavo civilių daiktų, nes manė, kad tai jiems išeis į naudą. Savaime suprantama, niekas nežinojo, kur tokių daiktų būtų buvę galima gauti. Bet tada prisiminėme mirusiuosius, suguldytus antrame aukšte tarp visokių sendaikčių. Kai tik teritorijoje lyg nesimatė besišlaistančių rusų, nemačiomis įsmukome ir išrengėme juos.
Pusiaunaktį, lydimas uniformuotos moters, į operacinę atvyko rusų gydytojas. Ir vėl įsiplieskė vilties kibirkštėlė. Gal jis bent kiek galėtų mus atjausti. Tačiau ir jis buvo prisigėręs, norėjo tik padaryti įspūdį savo palydovei. Jis atsistojo prie operacinio stalo ir ten gulinčiam sužeistajam tol spaudė kelį, kol tas pratrūko bavariškai keiktis („Tu paršpalaiki, patrauk savo nešvarias letenas nuo mano karkų!“) – tie žodžiai skambėjo kaip išganymas šioje aklo pasidavimo lemčiai atmosferoje.
Mačiau, kad gydytojo palydovė pastebėjo daugybę slaugytojų operacinėje ir perprato mūsų gudrybę. Jau baiminausi, kad vargšėms beginklėms slaugytojoms per ją gali baigtis blogai, todėl man labai palengvėjo, kai, paniekinamai suraukusi nosį, ji išėjo.
Prancūzai buvo ypač malonūs. „Adieu, docteur!“ – šūktelėjo man vienas, kai buvau beparbloškiąs rusą, kuris rimtai ketino panaudoti savo automatinį pistoletą, kai jį išvariau. Jis griuvo ant žemės, o aš suskubau dingti, reikėjo nusivilkti baltą chalatą, kad jis manęs taip greitai nesurastų. Netrukus prancūzus tikriausiai išvežė, nes daugiau nė vieno iš jų taip ir nepamačiau.
Už širdies griebė ir pas mus patekusių rusų pacientų užuojauta. Ypač dėkingi man jautėsi keturi vyrai, kuriems sėkmingai operavau peršautą pilvą. Prie kitų rusų jie turėdavo elgtis priešiškai ir vis ko nors reikalauti, nes bijodavo jų. Bet po visko kaskart paslapčia atsiprašinėdavo ir dievagodavosi taip besielgiantys nelengva širdimi.
Ištuštintoje vaistinėje paryčiais sutikau vieną rusą. Kokią sekundę panorau kaip reikiant atkeršyti, juo labiau kad tamsoje jis klupinėjo vienui vienas. Kad ir mintys man šovė! Mozė ir egiptiečiai! Bet kur paskiau dėti lavoną? Čia jį bet kas rastų. „Nepakenktų, blogiau jau vis tiek nebus! Ne, palik jį ramybėj, jis tik apgailėtinas nelaimėlis kitų rankose.“
Ilgai vargau su viena operacinės slaugytoja, kuri norėjo atimti sau gyvybę. Maldavau jos vardan Jėzaus Kristaus likti su mumis. Kiti argumentai jos nebeįtikino. Galiausiai įkalbėjau.
O, kiek pavydžių žvilgsnių mirusiesiems reikėjo iškęsti! Smulkutė moteris ant operacinio stalo visiems mums aplinkui buvo ramybės įsikūnijimas. Ką dar galėčiau papasakoti apie šią naktį? Dabar, brėkštant rytui, jutau tik viena – tarsi stovėčiau tuščioje geležinkelio stotyje, nespėjęs į paskutinį traukinį, kuris dar būtų galėjęs nuvežti kitapus. Iš lėto į kaulus smelkėsi apatija – baisiausias priešas iš visų.
Ryte pas mus ėmė sukiotis keletas rusų, o vienas jų buvo tikras siaubo įsikūnijimas. Ne azijietis, o toks, kokių pasaulyje apstu. Sprendžiant iš uniformos, priklausė kariniam jūrų laivynui. Tačiau elgėsi taip grubiai, kad bemat jį pastebėjau ir nenuleidau nuo jo akių. Vis išnirdavo jo siaubo perkreiptas veidas. Kaip tik ėjau per kiemą, kai jis žirklėmis dviem senstelėjusioms moterims nuo kūno karpė drabužius. Jos taip ir liko stovėti tarsi miegotų, o iš daugybės žaizdų sroveno kraujas. Atsinešiau pistoletą ir paslėpiau jį didelėje bombos išmuštoje duobėje priešais pagrindinį įėjimą, pro kurį ir patekdavo visi įsibrovėliai. Čia pirmiausia turėjo būti įmanoma jį sučiupti vieną. Kurį laiką čia ir pratūnojau sušalęs, viskam abejingas, bet veltui. Visgi teko palikti savo poziciją, nes pagrindiniame pastate visi sujudo.
Atsidūręs operacinėje, susyk supratau, kad kažkas įvyko. Į mane sužiuro išsigandusios slaugytojos. Rezidentė stovėjo prie operacinio stalo ir kaip įprasta tvarstė. Bet tos akys! Dieve mano! Lyg dyglys būtų pervėręs man dar likusią sielą. Išslinkau lauk ir parkritau kažkur ant metalinės lovos grotelių. Miegot, miegot ir nieko daugiau nematyt. Gana. Po kurio laiko ji jau stovėjo šalia manęs suplėšytais drabužiais, ranka mėgindama mane paguosti.
– Gal surastum mano Bibliją? Ji kažkur ten, ant laiptų aikštelės. Ją išplėšė man iš kišenės.
Kaip puskvailis ėmiau ieškoti Biblijos, radau. Tada kurį laiką sėdėjome ant lovos nejudėdami. Ji norėjo, kad išvykčiau. Vienam man vis vien turėtų pavykti kaip nors nusigauti į Vakarus.
– Čia tu jau nieko nebepadarysi. O aš turiu savo tabletes, be to, žinau, kad Dievas nereikalauja nieko, kas neįmanoma.
Buvau toks nuvargęs, kad nesugebėjau atsakyti, buvo taip koktu, kad negalėjau pratarti nė žodžio. Gerai supratau, kas man nesant įvyko. Tik tas nelabasis galėjo būti, kurio jai nepasisekė išvengti – tamsos jėga, jokia žolelė jai nepasipriešins. (Kad išties taip ir buvo, vėliau perskaičiau rezidentės užrašuose man. „Pirmą sykį per visą tą laiką mane apėmė baimė, – rašė ji. – Bemat supratau, kad dabar jau nebeištrūksiu.“)
To ruso niekur nebemačiau. Dar paėjėjome iki rūmų tvenkinio, kur ant žolės gulėjo apverstos valtelės. Niekas mūsų nesekė. Susupęs į antklodę paguldžiau rezidentę po viena valtele.
Popiet vėl prigužėjo rusų. Įsiplieskė gaisrai. Šalia mūsų stovėjęs pastatas taip greitai sudegė iš apačios į viršų, kad liepsna persimetė ant mūsų stogo. Nusimanantieji bandė tikinti, kad gaisras nepasieks rūsio, tačiau dėl viso pikto paliepiau evakuotis. Norėdamas padrąsinti kitus, pats, užsimetęs ant nugaros, nutempiau storą vyriškį sugipsuotu lūžusiu šlaunikauliu iki pat rūmų tvenkinio apkasų. Stebėtinai skubiai buvo evakuotas visas pastatas už mūsų ir per keletą kartų nedideliu tilteliu iki kito šlaito galiausiai buvo nuvesti visi, kas be pagalbos nepaėjo.
Rusai vėl sujudo ir jau sukiojosi tarp mūsų. Rezidentę, kuri, nepaisydama mano prašymų, drauge su mumis nešiojo ligonius, staiga užpuolė trys visai jauni vaikigaliai ir nusitempė. Instinktyviai šokau prie jos, bet akimirkai mane visiškai apsvaigino keli automatinio pistoleto šūviai visai prie pat galvos. Pro šalį kaip tik ėjo Czerneckis su vienu rusų majoru, mėgino pagelbėti, bet jam nepavyko, o majoras tik juokėsi. Rezidentė greitai vėl išsilaisvino – jie tebuvo paiki netašyti vaikėzai – ir suskubo pasislėpti ant šlaito tarp ligonių. Ten ji ir liko gulėti.
Kaip tik pastebėjau, kad dar vienas slaugytojų ir ligonių karavanas irgi taikėsi į mūsų pakalnę – kas nešami, kas vedami, kas ropomis. Jie atvyko iš Dievo gailestingumo ligoninės, kurią dėl nesibaigiančių gaisrų galop taip pat reikėjo evakuoti. Netrukus jau ant viso kalno buvo prigužėję ligonių, o tarp jų tai šen, tai ten painiojosi rusai, šunbeždžionių banda, nesirinkdami tampė slaugytojas ir ligonius, įkyriai grabaliojo po drabužiais, šimtąjį kartą reikalavo laikrodžių. Savąjį vis dar buvau įvyniojęs į porą kojinių ir apsijuosiąs kulkšnį. Išvertęs kišenes vaikščiojau tarp pacientų. Buvo žvarbiai šalta. Snigo. Ligoniai dejavo, kai kurie darėsi įžūlūs, kai kas mėgino bendrauti su rusais, nors pasitikėjimo tai nekėlė. Neliko ir taip susilpnėjusios tvarkos.
Valandėlę prisėdau prie rezidentės. Užsiklojusi ji tyliai gulėjo ir verkė. Vienas rusas pagelbėjo jai panešti sergančią mergaitę, tai ją sujaudino iki ašarų. Džiaugiausi, kad ji galop nurimo.
Palikau ją, nenorėdamas atkreipti dėmesio į jos slėptuvę. Rusų majoras jos ieškojo. Kai jis dingo iš akiračio, išėjau apsižvalgyti po apylinkes. Mūsų pastatuose gaisrai jau buvo užgesę, bet ir vėl bet kada galėjo įsiplieksti, todėl turėjau pasidairyti naujos laikinos pastogės savo ligoniams, nes artėjo naktis. Kaip suartas pūdymas atrodžiusia gatve prie Aukštutinio tvenkinio siuvo daugybė nedidukų vežimų, jie tai įklimpdavo, tai vėl išvažiuodavo, nusiskubindavo tolyn. Kiekvienąsyk vis turėjau susiimti, kad suvokčiau, jog kadaise čia būta Karaliaučiaus.
Vilkėdamas seniai nebebaltą chalatą, be vargo patekau iki Dohnos bokšto, kur rusų knibždėte knibždėjo. Čia dar turėjo būti vokiečių karo ligoninės padaliniai. Kadangi nesidairydamas ėjau tiesiai link įėjimo, buvau praleistas pro užtvaras. Galinėse patalpose sutikau daugybę vokiečių medicinos pareigūnų, štabo gydytoją, daugybę jaunesniųjų chirurgų. Buvo ir keletas sužeistųjų. Niekas nežinojo, kas jų laukia. Rusai darbavosi lauke prie sienų, gal planavo sprogdinti bokštą. Iš jų visko buvo galima tikėtis. Juokavome, bet nevykusiai. Mane pavaišino mėtiniais sausainiais iš didelio stiklinio dubens, kurį jiems pasisekė išgelbėti. Ant operacinio stalo gulėjo siaubingai dejuojantis rusas, laukiantis, kad jam prapjautų votį pakinklyje. Mūsiškiai medikai kaip tik svarstė, kaip geriausiai jį nuskausminti. Greitai čiupau skalpelį ir, bemaž jusdamas palengvėjimą, ėmiausi pūlinio. Iki tol blaškęsis rusas bemat nurimo, be vargo jį išnešėme. Nieko svarbaus daugiau nevyko, todėl atsisveikinau ir pakviečiau kolegas aplankyti ir mus, jei jų nesusprogdins.
Sutemus Dievo gailestingumo ligoninės darbuotojai susiruošė perkelti savo ligonius į Maraunenhofą. Ten jiems turėjo būti paskirti pora apleistų pastatų. Neįsivaizdavau, kaip jiems iki ten pavyks nukakti. Likome vieni su saviškiais, visus ligonius reikėjo sugrąžinti į rūsius. Užsikėlęs ant nugaros tempiau nemažai sveriantį vyrą, buvau beįveikiąs nedidelį lieptelį, kai mane sustabdė rusas, lydimas Tamaros, mūsų tvirtovės laikų rusų slaugytojos, kuri dabar buvo apsirengusi kaip rusų karė ir atitinkamai gestikuliavo. Paprašiau jos pagalbos, nes tas rusas jau ėmė plėšti ligonį. Ji tyliai sušnibždėjo: „Bijau“, – ir vėl vaidino kaip patrakusi. Ligonį teko paleisti. Rusas jį apieškojo, lyg netyčia šovė jam į pilvą ir nuėjo toliau. Vyras liko sėdėti, klausiamai sužiuręs į mane. Ar negalėčiau iš pasigailėjimo jo nušauti? Suleidau jam dozę morfijaus ir palikau gulėti. Prieš išeidamas dar sykį žvilgtelėjau į pakalnę, kad ilgam prisiminčiau, kaip ji atrodė, kol dar nebuvome išsiskirstę. Ten, kalvos viršūnėje, netoli dangaus, turėtų stovėti kryžius.
Greitai pajutau netekęs jėgų. Nešdamas susižeidžiau krūtinkaulį, seniau jau tikriausiai būčiau sunkiai bepaėjęs, o dabar tai nieko nereiškė. Kiti nešė iš paskutiniųjų. Naujas kolega prisijungė prie mūsų ir daug pagelbėjo. Czerneckio nebebuvo, pacientų užsieniečių – taip pat. Apie pusiaunaktį pakalnėje gulėjo vos aštuoni kūnai, tarp jų – ir mūsų operacinės slaugytoja.
Visas miestas degė. Padangėje sukiojosi lėktuvai, į griuvėsius mėtantys vis naujas padegamąsias bombas. O mūsų kankintojų staiga nebeliko, tarsi juos kas būtų nušlavęs nuo žemės paviršiaus. Vienas rusas paaiškino, kad mūsų kvartalas uždaromas, rengiamasi jį susprogdinti. Mums viskas tiko. Vėl atsinešiau pistoletą, susirinkau visus migdomuosius ir nuskausminamuosius vaistus, kuriuos tik pavyko rasti, visus švirkštus ir viską suslėpiau mūsų naujojoje slėptuvėje. Kaip mums tai nebuvo dingtelėję anksčiau! Už iš išorės apmūrytos operacinės langų buvo apie 60 centimetrų gylio angos, kurių esant prastam apšvietimui iš vidaus nesimatė, net atsistojus visai šalia. Už kiekvieno iš trijų langų galėjo pasislėpti po du žmones. Pasikeisdamos čia sėdėjo slaugytojos, dalį nakties praleido ir rezidentė. Valandėlei prisėdau šalia jos ir ėmiau skaityti jos taip mėgstamą laišką hebrajams. „Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, kuris gali atjausti.“ Pažadėjau visus nušauti, jei mus užverstų griuvėsiais ir nebegalėtume išeiti. Ji akimirkai aprimo.
Ant grindų tarp mūsų gulėjo dr. Hastenas perpjautomis arterijomis. Ryte jį atvežė iš Dievo gailestingumo ligoninės, kurioje buvo paliktas, kai visus evakavo. Jį atlydėjusi slaugytoja perdavė man ir paskutinius Bothmerio linkėjimus. Ji buvo prie jo, kai balandžio 8 dieną jį sužeidė, o balandžio 10 dieną jis mirė.
