Nesunku buvo ir numatyti, kad Nausėdos populiarumas bus ribotas. Dar kandidatuodamas į prezidentus, Nausėda davė suprasti, kad jis stengsis stipriai veikti šalies ūkio ir vidaus politiką, puoselės „gerovės valstybę.“
Veržimasis į vidaus politiką smarkiai didina tikimybę, kad prezidentas sukels Vyriausybės nepasitenkinimą, kartais akivaizdų pasipriešinimą, nes ji manys, kad jis kišasi į ne savo reikalus, mėgina pasiglemžti sritis, kurių tvarkymas jai priklauso.
Be to, rinkėjai jautriai reaguoja į valdžios sprendimus dėl pensijų, atlyginimų, mokesčių ir kitų jų kišenę tiesiogiai veikiančių klausimų. Jie labiau prisimena savo nuoskaudas ir nuostolius negu malones ir suteiktas lengvatas. Į rinkėjo juodąjį sąrašą patekęs politikas, net prezidentas, ilgai ten liks.
Visa tai puikiai suprato prezidentė D. Grybauskaitė. Nors ji sukūrė ryžtingos, net aikštingos vadovės įvaizdį, dažnai likdavo ūkio ir socialinės politikos paribyje, retai siūlydavo įstatymų projektus, atsargiai rinkdavo, kuriuos įstatymus vetuoti. Prezidentė gebėjo neįsivelti į eilinio piliečio kišenę veikiančius problemas, išsaugojo savo politinį kapitalą ir itin aukštus reitingus. Bet jos vaidmuo vidaus politikoje buvo gana kuklus.
Siekiant veikti vidaus politiką, privalu sugyventi su valdančiąja dauguma, kokia ji bebūtų, nes tik ji gali priimti reikiamus įstatymus. Tai savo ruožtu reiškia, kad reikia daryti nuolaidų, pritarti arba nesipriešinti kai kuriems abejotiniems valdžios veiksmams. Tai atsiduoda „ranka ranką plauna“ politika, bet kartais tai neišvengiama, norint įgyvendinti savo siekius.
Nausėda ir „valstiečiai“ gebėjo sugyventi ir išlaikyti korektiškus santykius, nors būta rimtų nesutarimų ir aštrių žodžių. Svarbu, kad jie turėjo panašių tikslų. Ir Nausėda, ir Vyriausybė skelbėsi siekią mažinti socialinę atskirtį, didinti pensijas, vaikų pinigus, mažinti mokestinę naštą vargingesniems gyventojams, tad „valstiečiai“ buvo potencialūs „gerovės valstybės“ kūrimo partneriai, ko neužmiršo prezidentas.
Nausėda protingai pasielgė, atmesdamas raginimus reikalauti radikalių pokyčių „valstiečių“ Vyriausybės sudėtyje. Jis pašalino tik kelis ministrus, tuo leisdamas valdančiai koalicijai suprasti, kad jis sukalbamas. Tiesa, dėl šio sprendimo Nausėda sulaukė nemažai kritikos, esą neturi stuburo, stokoja principingumo, pataikauja Karbauskiui.
Bergždžios kovos yra prabanga, ypač prezidentui, kuris turi ambicingą vidaus politikos darbotvarkę. Be to, prezidento galios lemti Vyriausybės sudėtį yra ribotos, ką rodė Grybauskaitės pastangos po 2012 m. Seimo rinkimų neleisti Darbo partijai dalyvauti koalicinėje vyriausybėje, ir paties Nausėdos nesėkmingas mėginimas atstatydinti korupcija įtariamą susisiekimo ministrą J. Narkevičių.
Kai kurie kiti veiksniai leido išlaikyti korektiškus tarpusavio ryšius. Vyriausybė buvo išsekusi, valdančioji koalicija braškėjo, tad prezidentas galėjo ramiai vetuoti kai kuriuos įstatymus, žinodamas, kad Seime pritrūks balsų atmesti jo veto. Savo santykinį silpnumą suprato ir koalicija. Santykiai pablogėjo, prasidėjus pandemijai ir artėjant Seimo rinkimams. Prezidentui įgėlė jam taikoma kritika, kad jis tapo nematomas, kad trūksta jo lyderystės. Pasipylus prezidento pareiškimų ir pasisakymų krušai, Vyriausybė neslėpė savo susierzinimo dėl nereikalingo prezidento kišimosi į jų valdomas sritis.
Prezidentui paraginus Sveikatos apsaugos ministrą A. Verygą nutraukti savo atostogas ir deramai reaguoti į teisėsaugos pradėtą tyrimą dėl greitųjų COVID-19 testų, ministras atkirto, kad jis padėtį jau aptarė su premjeru, kuris vienintelis sprendžia, kada ministrai atostogauja.
Gerai, kad prezidentas pagal savo išgales siekia dalyvauti, nustatant vidaus politikos gaires. Bet reikia tai daryti apdairiai, atsižvelgiant į kitų valdžios institucijų kompetencijas ir prerogatyvas, vengiant tapti moralizuojančiu pamokslininku ar su vėjo malūnais kovojančiu Don Kichotu.
Nausėdos santykiai su dabartine Vyriausybe yra įtempti nuo pat pirmųjų dienų. Susidaro įspūdis, kad konservatoriai atkakliai siekia sumažinti prezidento vaidmenį užsienio politikoje, tarp kita ko primygtinai reikalaudami, kad premjerei būtų leista atstovauti Lietuvai Europos Vadovų Taryboje, kam nepritaria daugelis politikų, kaip koalicijos partnerio Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas E. Gentvilas.
Kelis kartus greitai ir atsainiai atmetus prezidento pasiūlymus dėl mokesčių politikos pokyčių, premjerė siuntė prezidentui signalą, kad mokesčių politika yra išskirtinė Vyriausybės kompetencija, taigi sritis, į kurią jis nebus įleidžiamas, nors „gerovės valstybės“ įgyvendinimas didele dalimi priklauso nuo valdžios disponuojamų lėšų, taigi ir nuo mokesčių politikos. Ir, kaip pažymėjo socialdemokratų partijos pirmininkė V. Blinkevičiūtė, tonas, kuriuo konservatoriai kalba su šalies prezidentu, yra „visiškai nepriimtinas.“
Nežinia, kuo viskas baigsis, bet sunku įsivaizduoti, kad nesutarimai būtų greitai pašalinti. Įtampa tarp prezidento ir Vyriausybės nėra naujas reiškinys, bet nūdienė situacija turi du ypatingus bruožus. Pirma, praeityje Grybauskaitė buvo konfliktų spiritus movens, ji kritikavo Vyriausybę ir puolė valdančiąją koaliciją. Šį kartą prezidentas yra konservatorių taikiklyje, Vyriausybė ir valdančioji koalicija jį puola, o ne atvirkščiai. Taip anksčiau nebūta. Paskutiniais Brazausko prezidentavimo metais, 1997-aisiais, konservatoriai labiau ignoravo prezidentą negu jį kritikavo.
Antra, kaip pastebėjo R. Vilpišauskas, pagrindinės konservatorių ir Nausėdos nuostatos mažai kuo skiriasi, išskyrus partnerystės klausimą. Nausėda, G. Landsbergis ir Šimonytė varžosi vieni su kitais, kas kategoriškiau pasmerks Rusiją ir Baltarusiją ir nuolankiau kreipsis į JAV. Konservatoriai didina pensijas bei vaikų pinigus.
Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministrės M. Navickienės, naujai įvedama vienišų asmenų išmoka grindžiama universalumu, socialiniu teisingumu, nediskriminavimu ir kova su skurdu, taigi, palaikomi principai, kuriuos siekia įgyvendinti prezidentas. Tai nesutarimai, kurių neturėtų būti, bet jų atsiradimas reiškia, kad jie nebus lengvai pašalinami.
