A.Beliackį į Lukašenkos kalėjimą išvežė ne bagažinėje. Legaliai, su A.Kubiliaus Vyriausybės teisingumo ministro R.Šimašiaus parašu. Pagal mainų programą su teroristu, kopijuojančiu tai Saddamą Hussseiną, tai Gaddafi. O ambasadorių R.Jušką suėdė savi. Pagal Putino trolių fabrike sukurptą receptą ir specialų padažą.

Tai gal atėjo laikas, kai galima atsakyti į klausimą, kas Lietuvoje nurodė užbaigti R.Juškos, kurį Lukašenkos KGB vadino „terorizmo rėmėju“, pašalinimo operaciją taip, kaip reikėjo diktatoriams?

Suomių žurnalistė Jessikka Aro, pati patyrusi tokį Putino trolių ir penktosios kolonos spaudimą, kad turėjo bėgti iš Suomijos, savo knygos „Putino troliai“ pirmąjį skyrių skyrė diplomato R.Juškos istorijai. 27 puslapiai. Juos skaitant rausta ausys dėl svetimos gėdos.

Suomių žurnalistė Jessikka Aro, pati patyrusi tokį Putino trolių ir penktosios kolonos spaudimą, kad turėjo bėgti iš Suomijos, savo knygos „Putino troliai“ pirmąjį skyrių skyrė diplomato R.Juškos istorijai. 27 puslapiai. Juos skaitant rausta ausys dėl svetimos gėdos.
R. Valatka

Po 2006-ųjų „rinkimų“, kai Lukašenka vėl pasiskyrė save prezidentu, KGB vadeiva L.Jerinas paskelbė, kad sąmokslą prieš Lukašenką rengė R.Juška, jo kolega lietuvis ir du amerikiečiai. Minskas kreipėsi į Interpolą prašydamas įtraukti R.Jušką į ieškomiausių nusikaltėlių sąrašą.

Tai buvo psichologinis spaudimas. Panašus į tą, kurį Putino gauja dabar taiko mūsų teisėjams, priėmusiems nuosprendžius Sausio 13-osios žudikų byloje. R.Juškos medžioklė tik prasidėjo.

Septynerius metus Putino trolių fabrikas, Rusijos ir Baltarusjos žvalgybos laikė R.Jušką taikiklyje. Pjudymas baigėsi Putino trolių fabriko ir šnipų pergale aiškia persvara 2013-ųjų rugpjūčio 28-ąją. Tą dieną užsienio reikalų ministras L.Linkevičius pranešė kabinetui nusprendęs teikti Prezidentei siūlymą atšaukti ambasadorių R.Jušką iš Vengrijos.

Maskvoje ir Minske pulkininkai ir generolai laistė naujas antpečių žvaigždutes. Lygiai po šešerių metų R.Juška savo noru pasitrauks iš gyvenimo. Apsimetinėsim ir toliau, kad ambasadoriaus paaukojimas ir ankstyva jo mirtis nesusiję?

Bravūra yra gražu. Politikoje be jos – kaip be rankų. Jei tik, žinoma, protas eina žingsniu priekyje. Prieš įjungiant bravūrą teroristų Lukašenkos ir Putino pašonėje politikams derėtų detaliai išstudijuoti Rusijos ir Baltarusijos vykdytą diplomato R.Juškos medžioklę su varovais, kuriais pasitarnavo vietiniai lapausiai.

2009-ųjų pavasarį V.Adamkus paskyrė URM Paramos demokratijai departamento direktorių R.Jušką ambasadorium Vengrijoje. Vos paskelbus apie šį visiškai eilinį paskyrimą – ne JAV ir ne Vokietija, ne Prancūzija ir net ne Lenkija, – tarsi kas būtų benzopjūklą įjungęs.

Viena TV paskelbia, kad R.Juškos departamentas Afganistane žada sodinti ąžuolus. Miškininkas komentuoja, kad tai nesąmonė. Nors niekas Afganistane neketino sodinti ąžuolų, keliems mėnesiams šalyje įsigali nuomonė, kad R.Juška iššvaistė vystomojo bendradarbiavimo lėšas.

„Žiniasklaidos triukšmui sukelti ąžuoliukai pasirinkti neatsitiktinai. Ąžuolu pasinaudota siekiant sukurstyti kuo smarkesnę isteriją“, rašo J.Aro. Ne vienas reporteris ir komentatorius ąžuolų sodinimo istoriją sukergė su valstybininkų sąmokslu ir iš Baltarusijos opozicijos „pavogtais“ milijonais.

Viena TV paskelbia, kad departamentas, kuriam vadovavo R.Juška, Afganistane žada sodinti ąžuolus. Miškininkas komentuoja, kad tai nesąmonė. Nors niekas Afganistane neketino sodinti ąžuolų, keliems mėnesiams šalyje įsigali nuomonė, kad R.Juška iššvaistė vystomojo bendradarbiavimo lėšas.
R. Valatka

Tyrimą pradeda Seimas. Seimo nariai reikalauja ištirti R.Juškos departamento veiklą. Tyrėjai primygtinai prašo R.Juškos atskleisti remiamų baltarusių opozicionierių pavardes. Jei R.Juška būtų gelbėjęs savo kailį, A.Beliackio istorija būtų įvykusi pora metų anksčiau ir masiniu tiražu.

R.Juška žmonių neišdavė. Galiausiai Seimo narių grupė drauge su keliais žurnalistais aplankė Goro provinciją, kurios atstatymui vadovavo Lietuva, ir įsitikino, kad nei ąžuolai čia sodinami, nei pinigai iššvaistyti.

Taikli J.Aro pastaba apie paveikiausią rusiško informacinio karo metodą – manipuliacijas sąvokomis. „Žodžio „valstybininkas“ prasmės griovimas lietuvių kalboje buvo viena iš operacijų, vykdomų tarsi iš niekur“, rašo J.Aro „Putino troliuose“.

Skandalas keliais mėnesiais užvilkino R.Juškos paskyrimą į Budapeštą. „Kai tau sako, kad tu esi kvailys, – nieko tokio, tai mano reikalas. Bet kai tau sako, kad esi korumpuotas... Prisimenu, mano mama visąlaik verkė“, cituoja R.Jušką knygos „Putino troliai“ autorė.

Ąžuolai buvo tik mūšis žvalgyba. Pagrindinė ataka R.Juškos laukė ateityje. 2013-ųjų liepos 8-ąją kažkoks Zydrunas Gerintas, į „YouTube“ įkėlė sumontuotą Juškos ir jo kolegos pokalbių variantą.

Iki tol Zydrunas nebuvo įkėlęs nė vieno vaizdo įrašo. Neįkėlė ir vėliau. Du vienodi 12 min. įrašai vadinosi „Toks tikrasis Lietuvos požiūris į Azerbaidžaną“.

Įkėlimo data nebuvo atsitiktinė. Lietuva liepą pradėjo pirmininkavimą ES. Mėnesį niekas tų įrašų nepastebėjo. Tada juos „surado“ azerai.

Iškarpyti ir sumontuoti pokalbiai iš neteisėtai padarytų įrašų tapo tautinės žiniasklaidos aksominio vasaros mėnesio „mėsa“.

Šitą liūdną istoriją reikėtų įtraukti į universitetines žurnalistų rengimo programas. Kai kada atrodė, kad tekstus rašo patys Putino troliai. Nors nemažai autorių gynė diplomatus, vyraujantis naratyvas buvo „įrašai nutekėjo“, „negalvojo, ką tauškė“, „ambasadoriai prisidirbo“.

Premjeras A.Butkevičius buvo įsižeidęs dėl kramtoškės. Prezidentė D.Grybauskaitė turėjo progą pamoralizuoti. Rusija ir Baltarusija ramiai sau rūkė kamputyje laukdamos planuotos atomazgos.

Po metų VSD grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime įvardys, kad „YouTube“ operaciją įvykdė Rusijos žvalgybos tarnybos. Tas ir arkliui buvo aišku. Apie tai, kad R.Juška buvo suėstas savų pagal vaikišką priešo planą, VSD tada neužsiminė.

Taigi sunku patikėti, jog suėsti R.Jušką buvo L.Linkevičiaus mintis. Galų gale, net jei tai buvo ministro mintis, Prezidentė, kuriai prieinama visa spec. tarnybų informacija, turėjo atmesti tokį L.Linkevičiaus teikimą. Bet nuosavi sprendimai juk neatmetami?
R. Valatka

Kodėl ministras L.Linkevičius tada priėmė keistą, o žmonės, nelinkę žodžių vynioti į vatą, gal sakytų, antivalstybinį sprendimą, nors Seimo Užsienio reikalų komiteto narių dauguma nubalsavo prieš R.Juškos atšaukimą iš tarnybos? Ar tai buvo paties L.Linkevičiaus sprendimas?

Anuo metu užsienio politikos laivo kursą, kurio skiriamieji bruožai iš pradžių buvo bandymas pakviesti Rusijos prezidentą D.Medvedevą į Sausio 13-osios, o po to ir į Kovo 11-osios minėjimus, užsikepimas nebedraugauti su ubagais, kaip antai Ukraina, demonstratyvus atsisakymas vykti į susitikimą su JAV prezidentu B.Obama ir aiškinimas šalies ambasadoriams, kad ji nenusileis nei JAV, nei Rusijai (čia jau po Rusijos karo su Gruzija, jei ką), nustatinėjo viena Prezidentė D.Grybauskaitė.

Taigi sunku patikėti, jog suėsti R.Jušką buvo L.Linkevičiaus mintis. Galų gale, net jei tai buvo ministro mintis, Prezidentė, kuriai prieinama visa spec. tarnybų informacija, turėjo atmesti tokį L.Linkevičiaus teikimą. Bet nuosavi sprendimai juk neatmetami?

Nesvarbu kas tai padarys, Seimo Užsienio reikalų komitetas, Užsienio reikalų ministerija ar Prezidentūra, bet valstybė privalo atsakyti į šiuos klausimus. Be vatos burnoje. Kas priėmė galutinį sprendimą patiekti R.Jušką ant Putino trolių ir jo spec. tarnybų stalo?

Priešingu atveju tik laiko klausimas, kada kitas Zydrunas Gerintas iš Putino-Prigožino trolių veislyno įkels į „YouTube“ mūsų teisėjų „pokalbius“, sumontuotus Lubiankos požemiuose, o valdžios moralistai, padūsavę, kad teisėjų kalbos buvusios „neprofesionalios“, kaip D.Grybauskaitė aiškino R.Juškos ir A.Žurausko atveju, išspirs juos iš teisėjų, ir tiek žinių.

„Kremliaus strategijai būdingas kartotinių situacijų kūrimas visiems tiems, kurie jam politiškai nenaudingi“, rašo J.Aro, priminusi, kad per R.Juškos laidotuves – tokia buvo jo paskutinė valia – skambėjo Lietuvos himnas.

O gal J.Aro knygoje „Putino troliai“ rašo netiesą ar pusiau tiesą? Jei J.Aro rašo netiesą, kodėl tada nebuvo oficialaus Užsienio reikalų ministerijos pareiškimo? Knyga jau dveji metai kaip išsspausdinta. Ir jau keli mėnesiai kaip išleista lietuviškai.

Imkit ir skaitykit. O skaitydami ir rausdami dėl valstybės permanykit, – kas, jei tada Lietuva būtų apgynusi savo valstybininką? Gal tie mieli jauni žmonės, Romanas ir Sofija, dabar kentėtų ne bandito požemiuose, o sostinės Vilniaus gatvės kavinėje mėgautųsi gyvenimu laisvėje – kaip ir mes vis dar mėgaujamės?